XVI-XVII a. Prūsų Lietuvos bažnytinių giesmių kilmė ir pobūdis
LTBažnytinės giesmės - liturgijos, Bažnyčios meno ir sykiu literatūros istorijos dalis. Taikomojo pobūdžio specifika, išimtinai teologinis turinys, poezijos ir muzikos jungtis lemia jų savitumą ir išsiskyrimą į atskirą himnologijos sritį. Bažnytinio giedojimo istorija daugiašakė. Patį giedojimo principą krikščionys perėmė iš judėjų Bažnyčios, kurioje svarbi liturgijos dalis buvo ST himnų ir psalmių giedojimai. Antra vertus, krikščionybė suformavo savą, evangelinę giesmių sampratą, paremtą visų pirma apaštalo Pauliaus žodžiais Ef 5, 19 ir Kol 3, 16, kur šalia psalmių minimi "himnai bei dvasinės giesmės", visomis "Apaštalų raštuose" pateikiamomis giesmėmis bei trimis didžiosiomis Evangelijų giesmėmis ir doksologija. Nuo Konstantino Didžiojo viešpatavimo metų, kuomet krikščionybė tapo valstybine religija, ėmė formuotis ir liturginės Vakarų Bažnyčios psalmodijos bruožai, kurie lotyniškąjį giedojimą atskyrė nuo Sirijos ir graikų Bažnyčios giedojimų. Pagrindinė lotyniškos bažnytinės poezijos - himnografijos - linija, besitęsianti nuo 400 iki 1400 metų, - himnai, kurių susiformavimas susijęs su Milano vyskupo šv. Ambraziejaus (IV a.) vardu. Sykiu šv. Ambraziejus yra ir pirmojo lotyniškojo choralo (vad. Ambraziejiškasis choralas) sudarytojas. Tai graikų Bažnyčios pavyzdžiu suformuota melodinga, paremta melizmatiniu giedojimu, sistema, kurią nustelbė vėlesnis - VI a. pab. pradėtas kurti Grigališkasis choralas - paprastesnių, monotoniškesnių moduliacijų ir griežtesnio rečitatyvinio turinio. Jis dar vadinamas Vakarų, Viduramžių arba Cantus planus choralu, nes paties Grigaliaus Didžiojo vaidmuo jo sudaryme beveik visiškai paneigtas.Žymiausi vardai, su kuriais susijusi Europos lotyniškos poezijos (himnų) istorija, - Caelius Sedulius, Aurelius Prudentius, Theodulphus, Hrabanus Maurus, Notker (Balbulus), Beda Venerable. Visi himnai suskilo į dvi dideles grupes - liturginius ir neliturginius (Pia Dictamina) himnus. Viduramžiais išsiskyrė ir paraliturginės himnodijos formos, kurios buvo paveiktos įvairių Viduramžių muzikinių procesų ir priklauso motetų kategorijai. Visą liturginę lotyniškąją himnodiją dar galima skirstyti į atskiras mišių himnų, procesinių himnų, tropų ir sekvencijų bei apeiginių (officium) himnų grupes. Viduramžių himnai skirti ne masiniam giedojimui - tai bažnyčių ir vienuolynų vidaus apeigų liturgija. Tokių skirtų žmonėms giesmynų, kokius žinome dabar, pradžia - XVI amžiuje. Viduramžių poezija būdavo sudedama į tam tikras liturgines knygas, priklausomai nuo liturginės tekstų rūšies. Pavyzdžiui, mišioluose (missale) šalia visų mišių tekstų buvo dedami ir mišių himnai, brevarijuose (brevarium) buvo tik officium tekstai, gradualuose (graduate) - mišių giedojimai su gaidomis, antifonaluose (antipbonale) - ofticium gaidos. Atskiros liturginės knygos buvo skiriamos choralo interpoliacijoms - tropams, choralinėms solo giesmėms, procesijų himnams. Liudijimus apie choralinį giedojimą Lietuvoje rinko Zenonas Ivinskis. Neabejotinos žinios apie giedojimą Vilniaus Katedroje yra jau iš XV a. O 1501 m. Advento metu Vilniuj pranciškonai kasdien atgiedodavo net po aštuonerias mišias. Mišių giesmės buvo giedamos ne tik Vilniaus, bet ir Medininkų vyskupijos bažnyčiose bei kai kuriose provincijų bažnyčiose. Pirmosios bažnytinės giesmės tautinėmis kalbomis gimė vėlyvaisiais Viduramžiais.Daugelyje šalių, išskyrus Vokietiją, kur originalūs vokiški himnai išsiskiria į atskirą Viduramžių himnodijos grupę, tai buvo daugiausia iš lotynų kalbos verstos giesmės. Kai kurios giesmės tautinėmis kalbomis buvo įtrauktos ir į bažnytinę liturgiją. Pavyzdžiui, Vokietijos bažnyčiose giesmė "Christ ist erstanden" buvo giedama jau nuo XII a., o Čekijoje 1406 m. Prahos sinodas įteisino keturias čekiškas giesmes. Kelias dešimtis lenkiškų giesmių iš XV a. turi ir lenkai. Dauguma Europos nelotyniškų giesmių buvo paplitusios švenčių, iškilmių, procesijų apeigose, bet nebuvo priimtos į bažnytinę liturgiją. Reformacija stipriai suaktyvino bažnytinių giesmių tautinėmis kalbomis kūrimą visoje Europoje, bet, daugelio nuomone, tai nebuvo esminis lūžis, o tik betarpiška vėlyvaisiais Viduramžiais prasidėjusio proceso tąsa, šiaip ar taip, su ja prasidėjo naujas bažnytinės poezijos istorijos laikotarpis, sukūręs ir įtvirtinęs naujus kūrimo kanonus. Tuomet susiformavo ir nauja bažnytinės literatūros knygų rūšis - giesmynai, išoriškai atspindėję esminį liturginės poezijos sampratos pakitimą. Žymi Renesanso apraiška Lietuvoje yra ir XVI a. pirmoje pusėje pradėtas ruošti M. Mažvydo giesmynas, kurio pirmą dalį 1566 m., o antrąją - 1570 m. Karaliaučiuje išleido B. Vilentas. Apie lietuviškų bažnytinių giesmių egzistavimą iki Reformacijos galima tik spėlioti. [Iš teksto, p. 9-11]
