Rusijos grėsmės formavimas Lietuvos užsienio ir saugumo politikos diskursuose po Krymo okupacijos

LTDisertacijoje analizuojama, kaip subjektyvūs nacionalinės tapatybės elementai daro įtaką valstybei kylančių grėsmių vertinimui bei tam, kokių politinių praktikų imamasi reaguojant į jas. Disertacija kvestionuoja neoklaisikinių realistų teorijoje suformuotą nuostatą, kad, siekiant suprasti valstybių elgesio motyvus tarptautinių įtampų metu, pirmiausiai reikia vertinti tarptautinės struktūros dinamiką. Darbe laikomasi nuostatos, kad priešingai nei tvirtina neoklasikinio realizmo paradigma, tarptautinių įtampų atvejais vidaus lygiu susiformavę veiksniai (įsiterpiantys kintamieji) tampa saugumo ir užsienio politikos praktikų motyvacijos pagrindu. Disertacijos tyrime įsiterpiančiuoju kintamuoju laikoma nacionalinė tapatybė. Kaip rodo analizuotas Lietuvos atvejis, valstybė, kurios tapatybė yra persipynusi su grėsmę keliančiu subjektu, gali atmesti intencijas krizines situacijas spręsti įprastomis priemonėmis. Tai eventualiai skatina pateisinti sprendimus, didinančius saugumo dilemą ar ekonominių kaštų rizikas. Disertacijoje atlikta analizė suponuoja išvadą, kad Rusijai okupavus Krymą, Lietuvoje, vertinant grėsmę ir artikuliuojant saugumo bei užsienio politikos praktikas, dominavo būtent vidaus lygmens veiksniai: saugumo praktikos ir grėsmių diskursai konstruojami ne vertinant kompleksiškos tarptautinės (politinės ir ekonominės) struktūros specifikas ir vykdant balansavimą, bet remiantis tapatybinių elementų argumentais. Išvadose teigiama, kad būtent tapatybiniai veiksniai tapo prielaida nuo 2014 m. Lietuvoje įsivyrauti diskursui, jog santykiai su Maskva yra pavojingi per se. Reikšminiai žodžiai: Lietuvos užsienio politika; Grėsmės suvokimas; Rusija.

ENThe dissertation provides an analysis of the influence of subjective elements of national identity on assessments of emerging threats and the choice of specific political practices in response to them. It challenges the neoclassical realist notion that states’ behavioural motives during geopolitical tensions should primarily be understood with reference to the dynamics of the international structure. Contrary to this neoclassical realist paradigm, the dissertation holds that during geopolitical tensions, the motivational basis for security and foreign policy practices is formed by factors that have emerged on the domestic level, i.e. intervening variables. The dissertation treats national identity as one such variable. As demonstrated by the case of Lithuania analysed in the dissertation, a state whose identity is intertwined with the threatening subject may reject the option of addressing crisis situations using the normal means. Eventually, this prompts them to seek to justify decisions that sharpen the security dilemma or increase economic risks. The analysis presented in the dissertation suggests that in Lithuania, after Russia’s occupation of Crimea, the prevailing elements in the assessments of threat and articulation of security and foreign policy practices were domestic- level factors: the discourses of security practice and threat are driven not by assessments of the situation in the multi-faceted international (political and economic) structure and balancing attempts, but by arguments grounded in identity elements. One of the conclusions of the dissertation is that identity factors became the basis for the prevailing narrative in Lithuania from 2014 onwards that relations with Russia are threatening per se. Keywords: Lithuanian foreign policy; Threat perceptions; Russia.