Sacrum kaip kultūrologinė problema

LTVadinamasis kultūros pasaulis taip išsiplėtė, kad jo paribiai vis sunkiau įžvelgiami, vis mažiau reikšmės jiems teikiama. Kartu pačiame kultūros kūne gimsta vėžinės struktūros, nes šis kūnas praranda judėjimo kryptį ir prasmę. Jau archainės tautos suvokė kraujomaišos pavojų, tuo tarpu kultūra, neišeinanti iš savo „kaimo“, pradeda gimdyti monstrus. Šiapus lengviau - matomos priežastys ir pasekmės, jos racionaliai skaidresnės, netgi vėžinės dalys gali būti paaiškintos. Tai homo-rojus, žmogiškosios sąmonės pergalės laukas. Tačiau gyvybė - tarsi pasakoj apie milžino širdį - pasaulio pakrašty, kurį norint pasiekti, reikia tapti herojumi, inicijuotu, suaugusiu, o grįžus jau keisti pasaulį neužmirštant matyto ant ribos kito pasaulio, didžiosios enigmos švytesio. Kitaip sakant, kultūra nėra artefaktų suma, tai greičiau nuolatinė pastanga peržengti save. Šis peržengimas - ne stiliaus ar kalbos pakeitimas, bet ontologinis judesys, siekiantis įsitikrinimo, ieškantis būties prasmės, laukiantis transcendencijos atsako. Šis judesys aprašomas tais pačiais artefaktais, tekstais, todėl jo negali fiksuoti tradiciniai mokslai: literatūros kūriny - literatūrologija, tapybos darbe - menotyra ir pan. Reikalingas ypatingas regos kampas, ir tokį, mano nuomone, siūlo kultūrologija. Tiksliau būtų pasakyti, kad tas regos kampas yra kultūrologinis - į tekstus žvelgiama per logos prizmę. Pagaliau kultūrologija nėra mokslas pozityvistinių klasifikacijų prasme, ji ir yra regos kampas [p. 31].

ENThe present article gives an analysis of one of the culturological problems - the problem of cultural boundaries, some theoretical aspects of it - that of culture as of the possibility of culture; the problems of contact between sanctity and culture, etc. are discussed. The relation of subject and object is alien to culture, the latter is present only in the subject - subject relation. The subject of culture, interpreting the other subject, creates in fact new meanings (the work here is as if an intermediary between two subjects), thus changing the configurations of the field of meanings (=culture). However, simultaneously the cultural subject itself is subject to changes, and this process of changing should become the most important cultural object (L. Batkin). In the course of this process the work becomes inadequate concerning its own self. The task of the culturologist is to describe the boundary of the work, near which the work is transformed into something else, transcends itself. Therefore it is evident that culture cannot be considered as an empiric provision - it should be explained as a possibility. The conception of culture as a cultural possibility puts forward the problem of culture expression and its aspirations. The article shows that culture is a concept of value and contains the traits of value, i. e., being immanent to a human being, it is also transcendental to him, simultaneously being transcendental to itself. This allows us to speak about the transcendental aspects of culture.The second part discusses the nations of sanctity, underlying that sanctity reveals itself and enters the history not becoming it, but turning into hierophany. One of the tasks of hierophany is to distinguish these hierophanies in the culture, to feel these symbolic forms, through which the relation with sanctity is being enlivened, to reveal their meanings, individual traits. The third part analyzes the aspects of sanctity values, attempts are made to reveal its connection with values. The relation of sanctity and morality is under discussions, tendencies of confusing them are shown and, according to P. Ricouer, an ontologic boundary sign is being drawn between sacrum and ethics.