Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodas: organizacija, bažnytinė savivalda ir konfesinės inteligentijos formavimas 1795-1830 metais : disertacija

LTDisertacijoje nagrinėjami 1795-830 m. pokyčiai Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios „Unitas Lithuaniae“ valdymo politikoje. Žlugus ATR valstybingumui, okupacinė Rusijos administracija vykdė politiką, kuri iš esmės pakeitė ne tik krašto politinio, bet ir dvasinio gyvenimo sąlygas. Šiam darbui maksimaliai išnaudojami šaltiniai, 1795-1830 m. sinodų nutarimai, kurie atskleidžia reformatų bažnyčios sinodo politikos vidaus struktūrą, įgaliojimus ir veiklos kryptis. Disertacijoje atskleidžiama Sinodo organizacija, intersinodinio bažnyčios valdymo mechanizmo kaita, administracinė teritorinė ir santykių su valstybe bei dvasinių kadrų politika, leidybinė veikla. Ypač didelis dėmesys skiriamas visų lygių sinodo švietimo politikai. Sinodas kryptingai ieškojo prisiderinimo prie naujų Rusijos imperijos diktuojamų teisinių normų ir integracijos į visuomenę laipsnio, kuris nekeltų bažnyčiai išnykimo pavojaus. Tikslui pasiekti sinodas kryptingai veikė ugdydamas konfesinę inteligentiją. Ją ugdant, sinodo vykdoma politika garantavo, kad naujausios edukacinės žinios būtų nuolatos gaunamos, ir tuo užtikrino permanentinę ir stabilią rengiamos inteligentijos mentaliteto modernizaciją. Sinodas, remdamasis bažnyčios tradicija, išsaugojo tradicinę sinodinę bažnyčios santvarką, ją keitė, tobulino ir pritaikė prie naujų politinių, socialinių, religinių ir kultūrinių sąlygų, nuosekliai ir sistemingai tobulindamas sinodo organizaciją, plėsdamas bažnytinę savivaldą, kryptingai vystydamas ir pajungdamas sinodo vykdomą švietimo ir kadrų rengimo politiką konfesinės inteligentijos ugdymui. [Iš leidinio]

ENThe dissertation analyses changes in the management policy of the Lithuanian Evangelical Reformers’ Church Unitas Lithuaniae in 1795-830. Upon the collapse of statehood of the Republic of Both Nations, the Russian occupation administration pursued a policy that substantially changed both the country’s political and spiritual life. The dissertation cites sources and synod decisions made in 1795-1830, which revealed the interior structure of synod policy, powers and activities of the Evangelical Reformers’ Church. It tells about synod organisation, changes in the inter-synod church management mechanism, administrative-territorial policy, relations with the state, clergy policy and publishing activities, focusing on the synod education policy at all levels. The synod sought a new form of adjustment to new legal norms dictated by the Russian Empire and integration into society that would not endanger the existence of the Church. Seeking to achieve this goal, the synod educated a confession intelligentsia. The synod’s policy guaranteed regular delivery of new educational information, thus ensuring permanent and stable modernisation of the intelligentsia. Maintaining Church traditions, the synod preserved the traditional synodical Church system, changes, improved it and adjusted it to new political, social, religious and cultural conditions, consistently and systematically improving the synod organisation, expanding Church autonomy, developing and applying the synodical education and staff training policy for education of confession intelligentsia.