Augustino Voldemaro ir Stasio Lozoraičio valstybės saugumo koncepcijos tarpukario Lietuvoje

LTŽymiausias XX a. pradžios politinės istorijos orientyras yra Pirmasis pasaulinis karas. Jis ne tik apstulbino pasaulį efektyvia žudymo technika, bet ir suardė po Vienos kongreso nusistovėjusią politinę organizaciją Europoje, pakeitė susiformavusius dydžius ir kategorijas. Tai sąlygojo tarpkario Europos politinį modernizmą. Jo pagrindiniai ženklai - nacionalizmas, komunizmas, tautų apsisprendimo teisė, demokratijos ir diktatūros apologetika bei taikos retorika. Visi šie reiškiniai vienaip ar kitaip palietė Lietuvą - valstybės prisikėlimą, politinės sistemos kaitą, krašto saugumo problemas. Valstybė, susikūrusi kelių imperijų žlugimo akivaizdoje, buvo trapi ir lengvai pažeidžiama. Didžiausi kaimynai - Vokietija, Lenkija ir Rusija (SSSR) - pretendavo į Lietuvos teritoriją ir buvo priešiški nepriklausomai Lietuvos valstybės egzistencijai. Bolševikai kalbėjo apie pasaulinę revoliuciją ir Pasaulio sovietų socialistinę respubliką. Todėl Pabaltijį ir Lenkiją jie vertino kaip placdarmą revoliucijos permetimui į Vakarus. Vokietija turėjo seną viltį Baltijos kraštus aneksuoti ar bent jau įtraukti į savo politinį ir ekonominį akiratį. 1919 m. pavasarį Lietuvos Vyriausybės atstovas dr. Jurgis Šaulys, grįžęs iš Varšuvos ir susipažinęs su Lenkijos politinių jėgų siekiais, taip apibūdino padėtį: „Lenkai mažų mažiausiai nori su Lietuva šiokios ar tokios unijos ar federacijos, o jei to negalima pasiekti - tai didesnės ar mažesnės teritorijos atplėšimo nuo Lietuvos“. Todėl Lietuva, vos žengdama pirmuosius žingsnius ir atkurdama valstybines institucijas, turėjo galvoti apie savo saugumą, o jos politikai ir diplomatai - ieškoti būdų ir priemonių jam garantuoti [p. 23].

ENState security was the main issue of the Lithuanian foreign policy throughout the interwar period. Furthermore, the Polish aggressive actions against Lithuania in October, 1920, and the occupation of Vilnius urged Lithuania to combine the search of its safe international position with effective ways of solving the Vilnius question. Augustinas Voldemaras, Prime Minister and Minister of Foreign Affais of autumn 1918 and 1926-1929, worked out a conception, which was based on the orientation towards Germany and the USSR. The Lithuanian foreign policy pursued this conception till 1934. After Poland had signed the nonaggression agreements with Germany and the USSR, the conception lost its effectiveness. Consequently, Stasys Lozoraitis, the then Minister of Foreign Affairs of Lithuania, stopped following it. He started establishing closer contacts with Latvia and Estonia and sought for a possible compromise with Poland. Stasys Lozoraitis’ conception aimed at protecting the Klaipėda region from fascist Germany and reducing the growing influence of the USSR on the Baltic States. Lithuania adhered to this foreign policy till the beginning of the World War II.