Sutuoktinių santykiai stačiatikių kilmingųjų šeimoje ir jų reguliavimo raida Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasaulietinėje teisėje XV a. vid. - XVI a. pab

LTŠioje disertacijoje analizuojama LDK pasaulietinės ir stačiatikių bažnytinės teisės kolizijos problema bylose dėl santuokos. Antrajame Lietuvos Statute buvo įrašyta norma (V;§18), kuri atskyrė bažnytinių ir pasaulietinių teismų kompetencijas nagrinėjant skyrybų bylas. Bažnytiniams teismams liko skyrybų patvirtinimas, o pasaulietiniai turėjo spręsti turto pasidalijimo klausimus. Tačiau iki šiol beveik netirta, kada pradėtos skirti šių teismų kompetencijos sprendžiant bylas dėl santuokos ir kaip realiai LDK visuomenėje laikytasi tokio prerogatyvų pasiskirstymo. Tokios problemos analizė svarbi, nes atskleidžia LDK christianizacijos procesą – pagoniškų tradicijų (kurių dalį išsaugojo pasaulietinė teisė) ir krikščioniškų normų susidūrimą bei pastarųjų įsitvirtinimą visuomenėje. Tyrimo objektas yra sudėtinis ir jo pagrindą sudaro LDK sutuoktinių santykių tyrimas, o konfesija (stačiatikiai) ir luomas (kilmingieji) tapo objekto rodikliais. Tyrime pasirinkta tirti stačiatikius, nes LDK Stačiatikių Bažnyčia XV–XVI a. patyrė sunkumų – turėjo vidaus problemų, nes buvo netinkamai administruojama. Tirti kilmiguosius nuspręsta dėl kitų priežasčių: jų išskirtinė padėtis visuomenėje, luomo nevienalytiškumas ir skirtinga padėtis, priklausiusi nuo luomo atstovo tikybos.Pasirinkta tyrimo metodologija tirti stačiatikių kilmingųjų sutuoktinių santykius, analizuojant LDK pasaulietinę teisę ir jos taikymą teismų praktikoje, leido užčiuopti stačiatikių bažnytinės ir pasaulietinės teisės kompetencijų atribojimo problemą, ypatingai – bylose dėl santuokos. Tyrimas parodė, kad XVI a. LDK Stačiatikių Bažnyčia susidūrė su įsigalėjusiais vietos papročiais ir realijomis – samprata, kad santuoka yra laisvai sudaroma ir lengvai nutraukiama sutartis. Nors bažnytinėje teisėje egzistavo realios bausmės asmenims, kurie svetimavo ar kitaip nepaisė santuokos instituto, realiai jos taikytos retai. O štai, pasaulietinės teisės normos tapo įrankiu, leidusiu įsitvirtinti teisėtos santuokos sampratai LDK visuomenėje.

ENThis dissertation analyses the problem of the conflict between the secular and Orthodox church law of the Grand Duchy of Lithuania (GDL) in marriage cases. The Second Statute of Lithuania contained a norm (V;§18) which separated the competences of ecclesiastical and secular courts in divorce cases. The ecclesiastical courts were left with the confirmation of the divorce, while the secular courts had to deal with the division of property. However, there has been little research on when the allocation of the competences of these courts in marriage cases began and how this division of prerogatives was actually observed in the society of the GDL. The analysis of such a problem is important because it reveals the process of Christianisation of the GDL – the collision of pagan traditions (some of which were preserved by secular law) and Christian norms, and the consolidation of the latter in society. The object of the study is a complex one, based on the study of spousal relations in the GDL, with confession (Orthodox) and class (nobility) becoming the indicators of the object. The study chose to focus on the Orthodox because the Orthodox Church in the GDL had difficulties in the 15th and 16th centuries – it had internal problems because it was not properly administered. The nobility was chosen for other reasons: their exceptional position in society, the heterogeneity of the nobility, and the different status of the nobility depending on the religion of the representative of the nobility.The methodology chosen for the study of the matrimonial relations of Orthodox noblemen, by analysing the secular law of the GDL and its application in the practice of the courts, made it possible to grasp the problem of the separation of the competences of the Orthodox ecclesiastical law and secular law, especially in the cases concerning marriage. The research showed that in the 16th century the Orthodox Church in the LDK was confronted with the established local customs and realities – the notion that marriage was a freely concluded and easily dissolvable contract. Although there were real penalties in ecclesiastical law for those who committed adultery or otherwise disregarded the institution of marriage, they were rarely applied in practice. In contrast, secular law became a tool that allowed the concept of lawful marriage to take root in the society of the GDL.