Sovietinė praeitis: savas ar svetimas gyvenimas
LTNetikėtai įsižiebusios aršios diskusijos dėl Vilniaus Žaliojo tilto skulptūrų akina pergalvoti ne tik sovietmečio urbanistinio, architektūrinio ir skulptūrinio paveldo reikšmę bei „veikseną“ mūsų gyvenamojoje aplinkoje, bet ir pabandyti susivokti toje mūsų pačių gyvenimo dermėje, kurią aiškiai pažymi išsivadavimas iš sovietinės okupacijos, o sykiu sovietinio ir tarybinio gyvenimo skirtis, kurią mes vis labiau įtvirtiname ir asmeninėje, ir kultūrinėje atmintyje. Urbanistinė aplinka, jos ženklai ir simboliai yra ne vien galimi įvairiai keisti daiktai, bet ir gyvenimiškoji terpė, kuri savaip įsismelkė į asmeninius tapatumus, tapo vaizdiniais tapatumo ženklais ir nuorodomis. Atmintis taip pat nėra pastovi - ji keičiasi. Ne tik nesąmoningai, bet ir sąmoningai. Nepaliaujamai kuriame savo biografinius pasakojimus, kuriuose ryškėja taip ir neįmanomas visiškai pagauti savivaizdis. Mūsų atmintis siejasi su tam tikromis bendresnėmis, konkretų laikotarpį vertinančiomis nuostatomis, kurios grindžia ir platesnį istorinį pasakojimą. [Iš straipsnio, p. 51]
