Romualdas Ozolas kaip kultūros filosofas

LTRomualdas Ozolas daugumos Lietuvos žmonių atmintyje pirmiausia išliks kaip politikas, vienas iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įkūrėjų, o vėliau - euroskeptikas. Eiliniai piliečiai iš jo pasisakymų nesunkiai galėjo suprasti, kad jis filosofas. Tai rodė jo kalbėjimo maniera. Ozolas net viešai kalbėjo kaip universiteto dėstytojas. Filosofija jam prasidėdavo ne nuo universiteto auditorijos, tai buvo kai kas daugiau. Per gyvenimą jis ėjo ne tik skaitydamas filosofijos knygas, bet ir bandydamas gyventi kaip filosofas. Jeigu jo filosofines pažiūras reikėtų apibūdinti keliais žodžiais, tai būtų nelengvas uždavinys. Jis buvo filosofijos istorikas, kaip ir visi Lietuvoje filosofais vadinami universiteto dėstytojai ir intelektualai. Kiekviena nauja lietuvių karta prieš tai buvusios kartos filosofinius darbus suvokia kaip naujam laikui mažai reikšmingus istorijos paminklus. Tikra filosofija turi peržengti istorines determinacijas, ir nėra didesnio priešo filosofams kaip istorizmas. Ten, kur valdo istorinis požiūris, filosofijai skiriamas netinkamas vaidmuo. Lietuvoje istorizmas yra neįveikiamas filosofų priešas. Ozolui taip pat jo nepavyko įveikti. Jo filosofija šiandien svarbi kaip praėjusios epochos paveikslas. Tai politiškai vienos tragiškiausių - sovietinės Lietuvos okupacijos meto - filosofijos kovos dėl teisės būti filosofija paveikslas. Šios aplinkybės negalima užmiršti skaitant šią knygą. Jos tekstų autorius priklauso nuo istorinio konteksto. Tačiau tai nereiškia, kad jis yra kupinas sovietmečiui būdingo minties sąstingio ir dogmatizmo [p. 13].