Rinktiniai raštai

LTŠiame tome spausdinami straipsniai apie kultūrų ir civilizacijų epochas. Be „Filosofijos istorijos chrestomatijai“ rašytų viduramžių, Renesanso, naujųjų amžių apžvalgų, čia spausdinama pora dar neskelbtų straipsnių ir gana plati Ozolo skaitytų kultūrologijos paskaitų pagrindu parengta studija „Civilizacijos ribos“. Visa tai sudaro pirmąją šio tomo dalį, pavadintą „Civilizacijų ir kultūrų epochos“. Antrąją tomo dalį sudaro Ozolo skaitytų iš garsajuosčių iššifruotų filosofijos kultūros paskaitų kursas. Kaip šį paskaitų kursą vadino pats Ozolas - kultūros filosofija, kultūros teorija, kultūrologija, kultūros samprata ar kaip kitaip, - neaišku. Pagal paskaitų turinį sunku joms pritaikyti šiame tome Ozolo pateiktas apibrėžtis. Šio tomo rengėjų joms duotas bendras pavadinimas „Iš kultūros filosofijos paskaitų“. Į atskirą pluoštą Ozolas sudėjo ir tekstus, susijusius su rašytos filosofijos disertacijos tema. Jie pavadinti „Bandymas rašyti disertaciją“. Tai daugybė disertacijos planų, pratarmių, įvadinių straipsnių variantų. Didžiausią šio pluošto dalį sudaro atskiros pastabos apie kultūros filosofijoje vartojamas sąvokas, kultūros tyrimo metodus. Iš šio pluošto parinkti tekstai ir sudaro trečiąją šio „Rinktinių raštų“ tomo dalį. Iš esmės tai nebaigti planuojamos disertacijos įvadų variantai. Jie sudėti chronologiškai pagal parašymo metus.Čia taip pat spausdinamos ir visos paties Ozolo sudėtos ir sunumeruotos „Pastabos disertacijai“. Dalis pavadinta paties Ozolo duotu šio pluošto pavadinimu. Ketvirtąją šio tomo dalį sudaro Ozolo kultūrologinė ir istoriosofinė eseistika. Daugiausia tai periodikoje, įvairiuose rinkiniuose jau spausdinti eseistiniai straipsniai, viena kita paskaita ar mokslinėse konferencijose skaityti pranešimai, kurie savo stilistika artimi eseistiniam žanrui. Daugumą jų Ozolas vadina etiudais, todėl ši tomo dalis ir pavadinta „Kultū- rosofiniai etiudai ir esė“. Penktoji tomo dalis skirta Lietuvos valstybei ir kultūrai nusipelniusioms asmenybėms, kurias Ozolas vadino „Lietuvos Rytmečio žmonėmis“, „mūsų didieji“ arba tiesiog „šviesuliai“. Tai įvairiomis progomis rašyti tekstai, pranešimai, kalbos, atsiminimai apie tuos žmones, kuriais Ozolas žavėjosi ir kuriuos laikė atraminiais mūsų tautos kultūros, meno kūrybos ar politikos stulpais. Dalis šių tekstų publikuojama pirmą kartą iš rankraščių. Tekstai sudėti iš eilės pagal aprašomų personalijų gimimo metus. Dalis pavadinta „Lietuvos kultūros šviesuliai“ [Iš Pratarmės].