Doctrinal experimenting with the Constitution in Lithuania: on the structure of the Constitution, the non-amendability of constitutional provisions, and the legal force of ‘pre-constitutional’ acts

LTStraipsnis skirtas daugiausia konstitucinės teisės sampratai, susiformavusiai nuo 1993 m., kai Lietuvoje pradėta vykdyti teisės aktų konstitucingumo kontrolė, taip pat labai specifiniams Lietuvos Konstitucijos struktūros ypatumams. Autorius aptaria Konstitucijos projekto rengimą ir Konstitucijos priėmimą, leisdamas skaitytojui susidaryti gilų ir išsamų vaizdą apie šio proceso prieštaringumą, detaliai aptaria per 30 metų padarytas Konstitucijos pataisas, taip pat tai, kaip Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje atskleidžiamas Konstitucijos nuostatų (kurių ne visų tekstinė išraiška yra nepriekaištinga) turinys. Straipsnyje nuodugniai aptariamas vadinamųjų konstitucinių įstatymų (numatytų Konstitucijos 69 str. 3 d.) institutas ir pagrindžiama, kad šio instituto turinys neatitinka jo pavadinimo. Atskleidžiama Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje įtvirtinta konstitucinės teisės kaip aukščiausiosios teisės samprata, kurios susiformavimas reiškė paradigminį pokytį Lietuvos teisinėje sistemoje, ir parodoma, kad ši samprata leidžia Konstituciją, kurią sudaro ne vienas, bet keli įvairiu metu priimti atskiri aktai, traktuoti kaip vieningą teisinę tikrovę – „vientisą aktą“ (kaip ir skelbiama Konstitucijos 6 str. 1 d.).Šiame kontekste kritiškai analizuojama Konstitucinio Teismo 2014–2020 m. plėtota Konstitucijos pataisų doktrina, kurioje suformuluoti materialieji ir procesiniai Konstitucijos keitimo apribojimai. Autorius atskleidžia, kad, viena vertus, atitinkamų apribojimų „išvedimas iš Konstitucijos“ leidžia tirti ir Konstitucijos pataisų konstitucingumą (tai atitinka tendencijas kitose šalyse); kita vertus, Konstitucijos pataisų doktrina siejama su 2020 m. postuluota vadinamųjų „ikikonstitucinių“ ir tuo pat metu „virškonstitucinių“ aktų koncepcija, kaip obiter dicta sukurta aiškinant vadinamųjų konstitucinių įstatymų institutą, ir įtikinamai parodoma, jog pastaroji kelia didelių abejonių dėl savo nekoherentiškumo ir su Lietuvos konstitucinės teisės samprata, ir su kai kuriomis referendumui teikto Konstitucijos projekto rengimo faktinėmis aplinkybėmis, tad prašosi pakoreguojama taip, kad atitiktų visuotinai pripažintus Konstitucijos aiškinimo kanonus [teise.pro].

ENLithuania’s 1992 Constitution has undergone a series of amendments, including certain structural changes. Besides formal amendments, constitutional regulation is subject to reinterpretation in the Constitutional Court’s case law. As a result, not only the content of specific provisions of the Constitution, but also the very perception of constitutional law has been reshaped by, inter alia, reducing the system of sources of constitutional law to only the Constitution and official constitutional doctrine. Recently the Constitutional Court, in an activist move, undertook modification of the settled new paradigm by introducing the notion of ‘supra-constitutionality’ and by postulating which constitutional provisions, until then deemed amendable, were non-amendable. The article deals with the doctrine in both the historical and the theoretical context and with its effect on the perception of constitutional law, in particular its structure. Keywords: constitution; alteration of the constitution; constitutional amendments; Constitutional Court; official constitutional doctrine; constitutional law; sources of constitutional law; constitutional interpretation (construal); supra-constitutionality.