Beržoro kalvarijos

RinkinysMokslo publikacijos / Scientific publications
Publikacijos rūšisKnygos dalis / Part of the book
KalbaLietuvių kalba / Lithuanian
AntraštėBeržoro kalvarijos
Kita antraštėBeržoras Calvaries
AutoriaiVitėnas, Augustinas
ŠaltinisPlungės dekanato sakralinė architektūra ir dailė. T. 3, Plateliai, Beržoras, Gintališkė, Šateikiai, Žem. Kalvarija, Gegrėnai / sudarytojas Adomas Butrimas Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2005. P. 63-73.
Reikšminiai žodžiai
LTBeržoras; Kalvarijos; Sakralinė architektūra; Koplyčios
EN18th c.; 19th C.; 20th C.; Beržoras; Calvaries; Sacral architecture; Chapels
Santrauka / Anotacija

LTStraipsnyje aptariama Beržoro Kalvarijų istorinė, architektūrinė ir religinė vertė. Nuo 1760 m. pradėjusios veikti Beržoro Kalvarijos (pastatytos kun. J. Vaitkevičiaus ir parapijiečių rūpesčiu) Lietuvos Kalvarijų kontekste išsiskiria savo planu, koplyčių architektūra, istorija. Kadangi Beržoro Kalvarijas sudarė keturiolika medinių koplyčių, kuriose buvo išdėstyta keturiolika įprastinių Kryžiaus kelio stočių, jas galima priskirti mažųjų Kalvarijų grupei. Beržoro Kalvarijos nepriklausė jokios vienuolijos globai; be to, jos atsirado be mistinių regėjimų ir stebuklų įtakos - tai didelis skirtumas nuo ankstyvųjų XVII a. Kalvarijų, kurių fundatoriai buvo įvairių regėjimų liudytojai. Mažosios Kalvarijos nebuvo topografiškai tikslios evangelinės Jeruzalės kopijos (pusė Beržoro Kalvarijų koplyčių išdėstyta kaime, o likusios septynios – už kaimo, Septynių koplyčių kalne), bet žavi jų statytojų sugebėjimas statyti koplyčias tokia tvarka, kad jos meniškai įsikomponuotų kraštovaizdyje. Koplyčių architektūra liaudiška. Medinės, sunkių proporcijų, keturšlaičiais stogais metalo kryžiais užsibaigiančios koplyčios savo išore buvo labai panašios ir jaukiai derinosi su bažnytkaimio gyvenamąja architektūra. XIX a. II p. po paskutinio sukilimo rusų valdžia uždraudė lankyti Beržoro Kryžiaus kelio koplyčias. Leidimas vėl jas lankyti per atlaidus buvo gautas 1906 m. Sovietmečiu, 1962 m., koplyčios buvo nugriautos. Nors Nepriklausomybės metais apylinkių gyventojai koplyčias atstatė šiek tiek kitokias, tačiau stengtasi jas pastatyti kuo autentiškesnėse vietose, kur jos stovėjo prieš nugriovimą.

ENThe paper discusses the historical, architectural and religious value of Beržoras Calvaries. Opened in 1760, Beržoras Calvaries (built under the care of Priest J. Vaitkevičius and the parish), have a remarkable plan, architecture of the chapels and history. As Beržoras Calvaries were composed of 14 wooden chapels with traditional Stations of the Cross, they can be attributed to the group of small calvaries. Beržoras Calvaries did not come under any monastic patronage. In addition, their origin was not influenced by any mystical visions and miracles. This is a great distinction from the first 17th-c. calvaries those sponsors were witnesses of various visions. Small calvaries did not represent topographically accurate copies of Evangelical Jerusalem (a half of the chapels of Beržoras Calvaries are located in the village, while the remaining seven are outside it, on the Hill of Seven Chapels. The builders’ ability to blend the chapels with the landscape deserves admiration. The chapels are of examples of folk architecture. The exterior of the wooden heavy chapels with hipped roofs and metal crosses at the top was very similar and matched the residential architecture of the village. Following the last uprising in the second half of the 19th c., Russian authorities banned any visits to Beržoras chapels of the Stations of the Cross. Permission for visits during feast days was again issued in 1906. The chapels were pulled down under the Soviet rule in 1962. Although during the years of independence inhabitants of the neighbourhood rebuilt slightly different chapels, they made every effort to erect them in the places of the previous structures.

Mokslo sritisMenotyra / Arts
Susijusios publikacijos
Nuoroda į įrašą https://www.lituanistika.lt/content/1044
Atnaujinta2020-09-09 19:12:23
Metrika Peržiūros: 2