Vėjo elektrinių parko finansavimo metodų tyrimas

LTNuo XXI amžiaus pradžios vienas ryškiausių bruožų pasaulio energetikoje yra sparti atsinaujinančios energetikos plėtra. Šią plėtrą lemia žmonių supratingumas, kokias problemas šiandieną sukelia praėjusiame amžiuje išgauti resursai, iškastinio kuro deginimas, miškų naikinimas ir kitos industrializacijos sukeltos problemos. Šių procesų padariniai yra jau nebegrįžtami, tačiau galima juos sumažinti naudojant atsinaujinančios energetikos išteklius (AEI) (Field ir kt., 2012). AEI yra tvari alternatyva iškastinio kuro deginimui energetikos srityje, kuri šiuo metu yra viena iš labiausiai prisidedančių prie klimato kaitos ūkio šakų pasaulyje. Dėl valstybių taikomų sankcijų deginamam iškastiniam kurui ir susidariusios ekonominės padėties, anglimi kūrenant elektrines patiriami nuostoliai, nors anglies žaliava kas metus ir atpinga po 8,1% (Carbon Tracker, 2020). Ši tendencija pastebima ne tik anglies pramonėje, bet ir kitose iškastinio kuro šakose. Tai reiškia, kad atsinaujinančių energijos šaltinių gaminama energija tampa vis konkurencingesnė rinkoje ir jai bus reikalinga mažesnės valstybės subsidijos. Dėl to, valstybės ir energetikos įmonės sparčiau stato naujas vėjo, saulės, biomasės elektrines ir hidroelektrines.Reikia paminėti, kad atsinaujinančios energetikos plėtra yra lėta ir valstybių vyriausybės, užsibrėžusios tikslus Paryžiaus susitarime (European Commision, 2016), turi nevienodai ambicingus tikslus ir technines bei organizacines galimybes jiems pasiekti. Lietuva, šiuo atveju, yra sektinas pavyzdys, nes pavyko pasiekti vieną iš užsibrėžtų tikslų – 23 % elektros energijos iki 2020 metų buvo pagaminama iš AEI. Visgi, iš 184 valstybių, pasirašiusių Paryžiaus susitarimą, 128 valstybių vyriausybės išsikėlė nepakankamai ambicingus tikslus stabdant klimato kaitą (Watson ir kt., 2019). Siekiant įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, pasak Watson‘ą ir kt. (2019), būtina pritraukti privačių asmenų ir smulkaus bei vidutinio verslo investicijas siekiant Paryžiaus susitarimo tikslų, nes taip AEI plėtra būtų spartesnė ir priklausytų ne tik nuo valstybių (mokesčių mokėtojų) investicijų. Vienas iš būdų pritraukti privačius investuotojus yra minios finansavimas (angl. crowdfunding). Europos Sąjunga (ES) yra įgyvendinusi daugelį projektų finansuotų šiuo būdu, kurių bendra suma per 3 metus siekė 2 mlrd. Eur (European Commission, 2020). Nors ši iniciatyva pasibaigė 2018 metais, tai tapo puikiu pavyzdžiu ES vyriausybėms. Kitas finansavimo būdas – išleisti žaliąsias obligacijas (angl. green bonds). Šios obligacijos skirtos investuoti į žaliuosius projektus, kurie vienaip ar kitaip prisideda prie klimato kaitos mažinimo (Tolliver ir kt., 2020). Vadovaujantis ES pavyzdžiu, Lietuvoje galima pasinaudoti minios finansavimu ar žaliosiomis obligacijomis finansuoti tvarius projektus. Toks sprendimas leistų ir toliau sėkmingai siekti Paryžiaus susitarime išsikeltus tikslus, spartinti perėjimą nuo iškastinio kuro energetikos iki AEI energetikos.Taip pat, pasitelkiant šiuos finansavimo metodus gaunama finansinė – socialinė vertė: skatinama vietinė ekonomika, finansuojami energetikos projektai regionuose, kur sunku pritraukti investicijas bei didinamas žmonių supratingumas apie klimato kaitą ir atsinaujinančią energetiką. Vienas iš įgyvendinamų projektų Lietuvos energetikoje yra Lietuvos teritorinės Baltijos jūros dalyje planuojamas nutolusių nuo kranto (angl. offshore) vėjo elektrinių parkas. Iki 2030 metų tikimasi įrengti 700 MW galios elektrinių parką(LR Energetikos Ministerija, 2019), kuris prisidės prie klimato kaitos stabdymo ir generuos švarią jūrinę vėjo energiją namų ūkiams. Tokiam projektui reikalingos didelės investicijos ir dalis ar visas projekto finansavimas galėtų būti padengtas naudojantis minios finansavimu ar išleidžiant žaliąsias obligacijas kaip alternatyvą tradiciniam finansavimui. Tačiau, jūrinių vėjo elektrinių parkų įrengimo išlaidos yra didelės ir tokia investicija nėra patraukli privačiam kapitalui dėl ilgo atsipirkimo laiko, todėl šiems projektams yra skiriama ES ar valstybės parama, kad pritrauktų investuotojus (Zaken, 2017). Projekto finansavimo metodas yra vienas iš kintamųjų, kuris gali būti lengvai keičiamas, norint, kad atsinaujinančios energetikos projektai taptų pelningi ir patrauklūs investuotojams, bei, kad parama iš valstybinių fondų būtų kuo mažesnė. Todėl darbe, tradiciniam finansavimo metodui (nuosavas kapitalas derinamas su skolintu kapitalu iš finansų įstaigos) pateikiamos alternatyvios finansavimo formos, kurios prisidėtų prie spartesnės atsinaujinančios energetikos plėtros. Šio tyrimo tikslas yra sumodeliuoti devynis jūrinio VE parko finansavimo modelius ir šiuos palyginti naudojant grynosios dabartinės vertės, vidinės grąžos normos ir elektros gamybos kaštų palyginimo metodus bei įvertinti [...]. [Iš Įvado]

ENIn this paper, alternative financing methods (crowdfunding, green bonds) are investigated and analyzed as methods to increase the investment in Lithuania’s renewable energy sector. The author proposes 9 financing models of 3 different methods (classic debt financing, crowdfunding and green bonds) to finance a 100 MWp offshore wind farm. By using a simple framework of financial ratios, the author compares the proposed models. This framework also includes the need and value of external financial aid to fund this kind of offshore project. The most appealing model proposed is C1, which consists of 30 % firm’s equity and 70% of green bonds issuance. This model has the highest NPV (-166,43 million Eur), and requires the lowest amount of aid for the project to generate the required minimum return for the investors throughout the lifespan of the project – 215,76 million euros. Keywords: Crowdfunding, green bonds, renewable energy, sustainability.