Vilniaus gyventojai pokario metais
LTVilniaus miestas ir jo gyventojai pergyveno visą Raudonosios armijos ir Vokietijos kariuomenės mūšių siaubą. Tuometė vilnietė prisiminė: „Už manęs liko mano miestas, kas kartą vis labiau apšaudomas. Daugelyje vietų kilo gaisrai ir iš toli buvo matyti ugnis ir kylantys dūmai. Kas minutę sekė vis stipresnis sprogimo smūgis. Su siaubu žiūrėjau j kovojantį Vilnių, jausdama, kad bėgu, kai jis žūsta, kad jo daugiau nebus, jis nustos egzistavęs.“ Šios vilnietės baimės išsipildė tik iš dalies. Iš tiesų dėl mūšių kai kurie miesto rajonai (Senamiestis, Naujamiestis) gana stipriai nukentėjo. 1944 m. liepos 13 d. visame mieste jau šeimininkavo Raudonoji armija. Žinoma, tada vaizdas miesto gatvėse atrodė niūrus - Vilnius buvo ne tik smarkiai fiziškai suniokotas, bet ir ištuštėjęs, ir apmiręs. Kartu su Vilniaus geto teritorija dingo ketvirtadalis buvusių miesto gyventojų. Beveik neliko žydų. Išsigelbėti pavyko tiktai nedaugeliui. Kitus miestiečius, ruošdamasi įnirtingai gintis, vokiečių kariuomenė išvarė iš miesto, dar kiti patys pasistengė paieškoti saugesnio prieglobsčio užmiestyje. [Iš straipsnio, p. 210]
- Lietuvos edukologijos universiteto raidos bruožai / Antanas Kiveris, Libertas Klimka, Vida Kniūraitė, Gintautas Kundrotas ; sudarytojas Libertas Klimka.. Vilnius : Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2015. 79 p.
- Pasipriešinimo judėjimai Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais: lenkų pogrindis 1939-1945 m / Arūnas Bubnys. Vilnius : Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2015. 352 p.
- Vilniaus konservatorijos formavimasis ir raida 1940–1949 metais / Tamara Vainauskienė. Menotyra. 2003, Nr.1 (30), p. 43-50.
