Kaip mažieji vilniečiai (krikščionys) mokėsi rašto XIX a. pirmoje pusėje

LTŠiuolaikinė mokykla su unifikuotu mokymo turiniu, mokymo trukme ir tvarka, specialų pasirengimą įgijusiu pedagoginiu personalu Lietuvoje aiškesnius kontūrus ėmė įgyti tik XIX a. antroje pusėje. Tiesa, XVIII a. antros pusės - XIX a. pradžios reformos gerokai sumodernino aukštąsias studijas Vilniaus universitete ir vidurinį mokslą. Tačiau pradinio mokymo pertvarka neįsisiūbavo. XVIII a. pabaigoje Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį, kaip ir ankstesniais amžiais, rašto mokymas išliko beveik išimtinai įvairių konfesijų bažnytinių institucijų reikalas - vaikų religinio ugdymo dalis. Raštingumo reikėjo tiek, kiek buvo būtina dalyvauti religinėse apeigose ir perprasti tikėjimo dalykus. Todėl rašto mokymas paprastai buvo laikomas bažnyčios rūpesčiu. Žinoma, visa, kas pasakyta, tinka tik kalbant apie liaudies vaiką. Aristokratų ir pasiturinčių bajorų vaikai įgydavo išsilavinimą, deramą luomui ir jo funkcijoms visuomenėje. Bajoriukai ar juolab aristokratai su plikšiais bendrų mokyklų nelankydavo, pradinių žinių įgydavo namie, mokomi samdytų guvernantų. Po to stodavo tiesiai į vidurines mokyklas, neretai iš karto į kurią nors aukštesnę klasę. Tuo tarpu pradinėse mokyklose prie bažnyčių, o dar dažniau laikomose vienuolynų, mokėsi mažiau pasiturinčių ar net labai skurdžių šeimų vaikai. Vilniuje pradinių mokyklų padėtis nedaug skyrėsi nuo visos Lietuvos situacijos. Dauguma pradinių, vadinamų parapinėmis, mokyklų čia taip pat veikė prie vienuolynų ir bažnyčių. Vienuolijas ir toliau išlaikyti parapines mokyklas vertė imperijos valdžios nuostatos. [Iš straipsnio, p