Raštijos dėlionė kaip kūrybos kodas

LTNuo 2018 m. rašau poemų tetralogiją 'Waykitoia Wieszpatia'. Dabartine kalba tai būtų 'Vyčio Valdos' (Lietuvos keningas), tik vietoj įprasto termino senajai 'pahoniai' įvardyti pavartotas Sirvydo žodis kilmininko linksniu, su aukštaitiška galūne (galimas dar ir 'waykimas'). Atskiri tetralogijos skyriai spausdinti žurnaluose 'Acta Linguistica Lithuanica', 'Naujoji Romuva', savaitraštyje 'Šiaurės Atėnai', almanachuose 'Poetinis Druskininkų ruduo 2020', 'Poezijos pavasaris 2021'. Pirmoji tetralogijos dalis, poema „Šiauriniai reliktai“ – subjektyvus, iš vidujybės kylantis bandymas krikščionybę, kuriai atstovauja Antanas Baranauskas, sutaikyti su baltų senmeldyste, kaip ją pristatė Simonas Daukantas. Poema atsispiria nuo lietuviškų mitologinių sakmių ir skirta meilei pačia natūraliausia, gamtiškąja (t. y. moters-vyro ryšio) prasme. Atrodytų, tokia dermė neįmanoma – mūsų mitologinių sakmių emocinę erdvę užliejęs baugumas, ilgesys, nerimas, paslaptingumas, desperacija. Daug mažiau vietos tenka vilčiai. Apie moters ir vyro meilę nekalbama. Ne ką labiau įtikina Baranausko ir Daukanto duetas, aprėpiantis ir sakmes, ir meilę. Bet poemos kontekste viskas gerai apgalvota: užtenka prisiminti Karolinos Praniauskaitės vaidmenį poetinio Baranausko genijaus prabudimui. Tikiuosi, pavyks įtikinti ir skaitytojus. Šiai tetralogijos daliai iš keturių pirminių stichijų sąlygiškai artimiausias oras – dvasių, paukščių, žydėjimo, pasaulio šalių erdvė. [...]. [Iš teksto, p. 35]

ENA poet introduces his idea of rewriting tetralogy of Vytis‘ domain based on the puzzle of ancient and contemporary Lithuanian writing. [From the publication]