Teatras paaugliams Lietuvoje – krypčių beieškant

LTŽvelgiant iš teatrologinės perspektyvos, teatro paaugliams temą, ko gero, pirmoji ėmėsi narplioti teatro kritikė Rūta Oginskaitė, knygoje „Teatras be pasakų“ (2000) šiai problematikai skyrusi septynis puslapius. Situacija apžvelgiama nuo 1965 m., kai buvo įkurtas Valstybinis Jaunimo teatras, „kad statytų spektaklius jaunai auditorijai“, tačiau „prisimindavo paauglius ne kasmet“. Minimu laikotarpiu (1965–2000) bandyta, tačiau nesugebėta „nulaužti“ kodo, koks teatras būtų patrauklus paaugliams. Dalis spektaklių su veikėjais paaugliais iš tikrųjų buvo skirti suaugusiesiems, kiti nesukurdavo tikroviško paauglių portreto, treti masiškai traukdavo jaunimą dėl nenumatytų priežasčių (tokių kaip roko muzikos „žvaigždė“, atliekanti pagrindinį vaidmenį, arba aktoriai, dėvintys tikrais sportbačiais, o ne teatro rekvizitininkų pasiūtais batais)… [...] [p. 46].