Demokratijos etosas
LTPramoninėje eroje įstatymų kūrimą dažniausiai lemdavo galios struktūros. Kad būtų to išvengta, modernios demokratinės valstybės valdymo praktiką grindžia išskirtinai teisine baze. Čia ir atsiranda tam tikra konkurencija, susijusi su socialiniu piliečių statusu, politinėmis teisėmis, laisvėmis bei pareigomis. Stiprus polinkis viešojoje erdvėje demonstruoti socialines galias kartu su tokiais iracionalumais kaip interesai arba „būtinybės“ yra dabartinės demokratijos Achilo kulnas, todėl nepavyksta išvengti klaidų. Išrinktieji valstybės vyrai ir moterys, o kartu su jais net patys piliečiai pradeda manyti, kad „paprastiems“ žmonėms į politiką neverta kištis. Tačiau neužmirškime, kad kiekvienas iš mūsų, keldamas klausimus apie viešuosius reikalus, daro tiesioginę įtaką politikai. Net kai kalbamės gatvėje apie mokslo reformas, apie gamtos taršą, apie sveikatos apsaugą, nebijodami, kad tą pokalbį kas nors išgirs ar suniekins, tampame politikais. Klasikiniai graikų dialogai vykdavo atvirose arenose. Galios akivaizdoje buvo diskutuojama, kaip tinkamiausiai apriboti, bent jau sušvelninti galios naudojimą. Taigi pirmiausia aptarkime svarbiausius principus, užtikrinančius, kad tokia atvira arena arba viešoji erdvė atsirastų ir produktyviai funkcionuotų. Jei viešosios dialogo erdvės nėra arba ji apsiriboja tik privačiais reikalais ir (arba) trumpalaikiais socialiniais tikslais, bendruomenė pradeda skaidytis, atsiranda begalė individualių grupelių, kurios paiso tik savų interesų ir siekia juos apginti, pasitelkdamos galią. Tad norėdami užtikrinti demokratiją, pirmiausia turime įsteigti viešąją erdvę, nes demokratijai negana vien konstitucijos, kurią vykdo vyriausybinės institucijos. Demokratija reiškia kur kas daugiau. [...] [p. 8].
ENIn the industrial era, law-making is often associated with power structures and in this sense, governing of modern democracies is exceptionally linked to the legal basis. This creates specific strife between the social statuses, political rights, freedoms, and responsibilities of citizens. Thus, there is a strong tendency to incorporate social powers into the public sphere, along with irrationalities such as interests or “necessities.” Nevertheless, we must not forget that every citizen who raises questions about public affairs is already in politics. Even talking on the street about science reform, pollution, and health care means participating in politics without fear of anyone hearing or diminishing such a talk.
