Ąsotis: nuo daikto iki pramogos
LTTyrinėtojai Paulius Galaunė, Klemensas Čerbulėnas, Elvyra Vaitulevičienė didžiausią dėmesį skyrė ąsočių puošybai, ornamentikai ir formai. Etnologas Juozas Kudirka tyrinėjo ąsočių gamybos procesus, etnografinių sričių savitumą. Minėtus autorius ąsotis domino kaip daiktas. Ką naujo apie ąsočius galima dar parašyti? Straipsnio tikslas – nagrinėti ąsotį ne tik kaip materialų daiktą, bet ir su juo susijusį žmogaus kasdieninį gyvenimą, gėrimo papročius, apeigas ir pramogas XIX a. pab.–XX a. Ąsotis – daiktas. Ąsotis yra molinis, žiestas, dažniausiai glazūruotas indas su ąsa ir snapeliu, gaubtais šonais. Puodžius Bronius Radeckas, gimęs 1918 m. Kuršėnuose, prisiminė: „Darėm uzbonus su pilvuku“. Įdomu, nuo kada molinis ąsotis naudojamas Lietuvoje? Archeologų Aleksejaus Luchtano ir Mindaugo Bertašiaus teigimu, vietinių puodžių ąsočiai Lietuvoje pradėti žiesti XV a. Archeologas Vytautas Urbanavičius, kasinėdamas Rumšiškėse, rado XV a. pabaigos glazūruotą ąsotį be snapelio. Apeigas su ąsočiu mini Jonas Lasickis aprašydamas XVI a. Žemaitijoje buvusį šviežio alaus ragavimo paprotį: „Šeimos tėvas pasemia putojančio alaus ąsotį ir pirmasis išgeria“. Iki XIX a. valstiečiai naudojo daug medinių indų. XIX a. moliniai indai, taip pat ir ąsočiai, paplito kasdieniniame ir šventiniame valstiečių gyvenime. XX a., ypač po Pirmojo pasaulinio karo, miestelių aikštėse buvo pardavinėjami puodžių žiesti moliniai indai. Jie buvo pigesni negu stikliniai ar fajansiniai. Pavyzdžiui, prieškario Kupiškyje ąsotis kainavo nuo 1 iki 2 litų, 1970 m. – 2 rublius, 2006 m. Kauno antikvariate – iki 100 litų [p. 20].
