Skaitmeninė architektūra Vilniaus dailės akademijoje = Digital architecture at the Vilnius Academy of Arts
- Lietuvių kalba / Lithuanian
- Anglų kalba / English
LTDevintą kartą vykusios kūrybinės parametrinės architektūros dirbtuvės įgavo pastovų ritmą ir pobūdį, tapo matomos viešumoje, atrado stabilią vietą Vilniaus dailės akademijos (toliau – Akademija, VDA) studijų programose. Todėl atėjo laikas apibendrinti sukauptą patirtį ir pažvelgti į priekį. Už kūrybinių dirbtuvių atsiradimą ir gyvavimą reikia dėkoti Architektūros katedros alumnams. Idėją rengti tokio pobūdžio kūrybines dirbtuves iškėlė Akademijos absolventė Rasa Navasaitytė, pasiūliusi supažindinti studentus su pažangiomis projektavimo technologijomis ir idėjomis, į pagalbą pasikvietusi kolegą Danielį Koehlerį. Pasiūlymas susipažinti su Austrijos universitetuose įgyta patirtimi mūsų katedrai pasirodė viliojantis, ir šių eilučių autorius tapo naujų kūrybinių dirbtuvių kuratoriumi, o skaitmeninės architektūros temą įtraukus į studijų programą – ir koordinuojančiu šio dalyko dėstytoju. Nuo 2011 m. įvyko dvi kūrybinių dirbtuvių serijos įvairiomis skaitmeninės architektūros temomis, dirbtuvių rezultatai aptarti su kviestiniais profesoriais iš Skandinavijos architektūros mokyklų, parengti projektai ir maketai eksponuoti įvairiose viešosiose erdvėse, pradedant Akademijos galerijomis, Nacionaline dailės galerija, Lietuvos architektų sąjunga Vilniuje, Talino architektūros bienale (TAB‘2017) ir baigiant paroda „ARTVilnius’19“. Dirbtuvių metu studentai įgijo daugiau patirties projektavimo srityje, didėjo jų įgūdžiai naudotis Lietuvos architektūros mokyklų kontekste puikia Akademijos technine baze su 3D spausdintuvais, lazerinėmis pjaustyklėmis ir CNC staklėmis. Vyko eksperimentavimas su įvairiomis medžiagomis, pradedant popieriumi, gofruotuoju kartonu, putplasčiu, plastiku ir baigiant aliuminio lakštais, medžio dulkių plokštėmis ir fanera.Studentai pamažu išbandė ne tik projektavimo, bet ir architektams neįprastas gamybos ir surinkimo procesus valdyti padedančias programas. Tai įgalino siekti dar geresnių rezultatų ir nuo nedidelio mastelio, sutartinio dydžio maketų pereiti prie realaus dydžio objektų. Savotiška šio periodo kulminacija tapo natūralaus dydžio prototipas, skliautinė konstrukcija, pademonstruota Litexpo paviljone, tarptautinėje parodoje „ARTVilnius’19“. Per šį laikotarpį keitėsi skaitmeninės programos ir temos, kūrybinių dirbtuvių vadovai. Akademijoje užaugo skaitmeninės architektūros entuziastų grupė, kuri perėmė vadovavimą studentų darbams kūrybinėse dirbtuvėse. Pačios dirbtuvės vyko keliose vietose, buvo dirbama Vilniuje ir Nidos meno kolonijoje, kur naudotasi puikiai tam pritaikyta aplinka ir lazerį turinčiomis dirbtuvėmis. Turinys nuosekliai išsiskyrė į dvi dalis – teorinę ir praktinę. Teorinėje dalyje studentai susipažįsta su 3D modeliavimo programomis, iš architektūros mokslo kylančiais teoriniais formos generavimo klausimais, diskutuoja Manfredo Tafuri, Bruno Latour ir kitų autorių teorijų kontekste. Šios dalies tematika pamažu apima iš Vienos taikomosios dailės universiteto (Die Angewandte), Aplinkos projektavimo strategijų laboratorijos Insbruke (lab-eds.org), Bartletto architektūros mokyklos (UCL), Lundo universiteto perimtas ir Vilniuje nagrinėjamas temas. Praktinėje dalyje studentai turėjo progos susipažinti su gamybos ir surinkimo procesus valdančiomis programomis, išbandyti Danijos karališkosios dailės akademijos architektūros, dizaino ir paminklosaugos mokyklų Informacinių technologijų ir architektūros centre (KADK CITA) ir Lozanos federalinio politechnikos instituto Medienos konstrukcijų laboratorijoje (EPFL IBOIS) naudojamas realaus dydžio maketų gamybos technikas. Praktinė dalis studentams tapo dideliu atradimu.Praktinė dalis studentams tapo dideliu atradimu ir džiaugsmu. Buvo išbandyta darbų seka nuo A iki Z. Dirbant keliomis tarpusavyje suderintomis programomis ne tik modeliuota architektūrinė forma, bet ir konstruota jos struktūra, ruošti struktūros elementai gamybai ir surinkimui. Dirbant tokiu būdu visiškai priartėta prie sumanymo realizacijos, kurios taip trūksta sėdint „nuobodžiose teorinėse paskaitose“. Kūrybinės dirbtuvės sudomino ir kitų Akademijos specialybių studentus ir dėstytojus. Vienu metu dirbtuvių vadovai dirbo su generatyviniu dizainu besidominčiais Vizualiosios komunikacijos programos magistrantais ir dėstytojais. Taigi kas iš viso to seka? Manau, kad kylantys klausimai dalijasi į dvi kryptis – praktinę ir diskursyviąją. Praktiniai klausimai turėtų padėti atsakyti, kokia linkme toliau vyks šios konkrečios kūrybinės dirbtuvės, o diskursyvieji turės rasti atsakymus, kaip Architektūros katedra įsivaizduoja rytdienos architektą, kuria kryptimi keisis ši profesija ateities, beveik neabejotinai skaitmeniniame, pasaulyje. Praktinės krypties iššūkiai tik iš pradžių atrodo nelabai sudėtingi. Studijų formato neperžengiančios kūrybinės dirbtuvės neblogai įsikomponuoja į kasdieninę rutiną, yra labai mėgstamos studentų, apie jas žinoma už Akademijos ribų. Tačiau nuolatiniai Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ir Akademijos administracijos raginimai komercializuoti studijas, dalyvauti mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros veiklose verčia imtis projektų, kurie yra sunkiai suderinami su studijų rutina. Ėmus megzti ryšius su Medienos pramonės asociacijos nariais ir atlikus pirmuosius bandymus, paaiškėjo, kad eksperimentinių prototipų gamyba virsta rimtu išbandymu studijų tvarkaraščiams, Akademijos personalui ir techninei bazei. [...]. [Iš Pratarmės]
ENOrganised for the ninth time, the Parametric Architecture Creative Workshop has acquired a constant rhythm and character, become visible in the media, and found a well-defined place within the study programmes of the Vilnius Academy of Arts (VAA). Thus, now is the right time to summarize the experience gained and look at future prospects. The workshop came into existence thanks to the initiative of the alumni of the Department of Architecture. The Academy graduate Rasa Navasaitytė was the one who proposed the idea to organise this type of workshop, having suggested the possibility of introducing students to advanced design technologies and ideas with the help of her colleague Daniel Koehler. Our department was very enthusiastic about the prospect of gaining experience acquired at Austrian universities, and the author of these lines became the coordinator of the new workshop. After the topic of Digital Architecture was included in the study curriculum, R. Kučinskas became the coordinating teacher of this subject. Since 2011, two cycles of workshops have been held on a variety of topics related to digital architecture. The outcomes of these workshops were discussed with guest professors from architecture schools in Scandinavia, while the students’ projects and models were exhibited in various public spaces, including the galleries of the Academy, the National Art Gallery, the Architects’ Association of Lithuania in Vilnius, Tallinn Architecture Biennale (TAB 2017), and the international art fair ARTVilnius’19. During the workshops, the students gained design experience and developed skills that enabled them to use the Academy’s technical infrastructure, which is well-developed within the context of the Lithuanian schools of architecture and includes 3D printers, laser cutters and CNC machines.They conducted experiments with a variety of materials ranging from paper, corrugated cardboard, foam and plastic to aluminium sheets, wood particle boards and plywood. The students were gradually introduced not only to design software but also to computer programs that architects are not familiar with and that help control production and assembly processes. This enabled them to strive for more ambitious results and to transition from small-scale conceptual models to full-size objects. This period, in a sense, culminated in the production of a full-size dome structure prototype, featured in the Litexpo Exhibition and Congress Center for the international art fair ARTVilnius’19. This period saw changes in digital programs and topics, creative workshop supervisors. In the Academy, a group of digital architecture enthusiasts had grown, and took over the supervision of student projects for the workshops. They took place in several locations, i.e. Vilnius and the Nida Art Colony, where students made use of the infrastructure perfectly suited for their projects and the studio which is “armed” with a laser emitter. The content of the workshops was gradually divided into two parts, theoretical and practical. In the theoretical part, the students are introduced to 3D modelling programs, the theoretical issues of form generation in the discipline of architecture and discuss issues within the frameworks of the theories of Manfredo Tafuri, Bruno Latour and other authors. The structure of this part gradually covers themes originally developed in Angewandte Wien, lab-eds.org, UCL Bartlett, Lund University and continuously explored in Vilnius. In the practical part of the workshops, students had the opportunity to familiarize themselves with software that controls production and assembly processes and to try out the technologies for producing full-size models, used by CITA KADK and the Institute of Technology Lausanne (EPFL, IBOIS).The practical part was a surprisingly joyous discovery for the students. A series of tasks from A to Z were attempted. While working with several mutually adjusted programs, they not only modelledan architectural form, but also constructed its structure and prepared structural elements for production and assembly. This methodology allows students to practically realize their ideas, which is surely missed in their typical “dry theoretical lectures”. The workshops attracted the interest of the students and teachers of other specialities at the Academy as well. At one point, the workshop supervisors worked with the master’s students and lecturers of the Visual Communication Programme who are interested in generative design. So, what follows all of this? I think that the questions that arise branch off into two directions: a practical and a discursive one. The practical questions should provide answers as to which direction these particular workshops will be headed, whereas the discursive ones should suggest as to how the Department imagines the architect of tomorrow and how the architect’s profession will develop in the almost undoubtedly digital, future world. The practical challenges only appear rather simple at the outset. The creative workshops that do not go beyond the study format incorporate rather well into the day-to-day routine, are well-liked by students and known outside the Academy. However, constant calls by the Ministry of Education, Science and Sports and the Administration of the Academy for the commercialization of studies and participation in research and development activities makes us pursue projects that are difficult to combine with the study routine. [...]. [From the publication]
