Archainio teksto struktūriniai ir semiotiniai bruožai

LTPasaką "Eglė žalčių karalienė" (EŽK) analizuosime, remdamiesi Clode'o Lėvi-Strauss'o ir Algirdo Juliaus Greimo metodais. Pirmiausia tai atliksime laikydamiesi čia paminėto struktūrinės antropologijos klasiko argumentuotų teiginių, išplaukiančių iš metodo aprašymo1: - mito pagrindą sudaro jame atpasakota istorija (fabula, siužetas), bet ne stilius, sintaksė ar jo forma. Todėl (a) mito esmės negali sužaloti nei vertimas, nei beletrizavimas ar netikęs perpasakojimas; (b) nėra reikalo ieškoti pirminio teksto; visuose net ir iškreiptuose variantuose išlieka ta pati mito struktūra; - mite gali būti išskiriami pasakojimo vienetai (mitemos) tokiu būdu, kad, suprastinus tekstą, įvykių eiga būtų nusakoma kuo trumpesnėmis ir taupesnėmis vienetų frazėmis; - taip išskirtas struktūrinis mitologinio teksto vienetas fiksuoja (kaip predikatas) tam tikrą santykį, o visus šiuos vienetus išdėsčius plokštumoje pagal panašumus, atsiveria santykių rezginys ir vienetų kombinacijos, išryškinančios jų funkcinį reikšmingumą; - teksto siužetas plėtojasi skleidžiantis semantinių opozicijų tarpinėms grandims - mediatoriams, kurie žemina atsiradusią kolizijų įtampą (bipo- liarinį kontrastingumą). Išskyrus šias struktūras mite atsiveria prieštarų akistatos loginis sprendimo modelis. Iš šių keturių tezių išplaukia du metodo principiniai veiksmai: 1) sudaroma lentelė nuosekliai išdėstant mitemas (iš kairės į dešinę ir eilėmis žemyn) ir jas grupuojant pagal artimus požymius; 2) išskiriamos pagrindinės semantinių opozicijų poros ir konstruojamos jų kontrastingumą mažinančios triados (dichotominė pora ir mediatorius) (p. 21).