Lietuvos socialinė-ekonominė padėtis nacių okupacijos metais : disertacija

LTKaro laimėjimo atveju Lietuvos teritorija turėjo būti įjungta į nacių Reicho sudėtį. Okupacijos metais Lietuvos ūkyje įsigalėjo vokiečių monopolinės bendrovės, kurioms buvo perduota dauguma stambesnių krašto įmonių ir žemės ūkių. Nacių vykdyta sovietų valdžios nacionalizuotų smulkesnių ūkio objektų reprivatizacija buvo sąlygota pagrinde šių priežasčių : pirma, karo metais naciams trūko savų specialistų šiems objektams valdyti; antra, dauguma tokių smulkių ūkio objektų buvo mažiau reikšmingi ar visai nereikšmingi karo poreikiams tenkinti; trečia, tuo siekta palankiai nuteikti okupantų atžvilgiu vietinius gyventojus. Nacių agrarinės politikos Lietuvoje esmė buvo vienašališkas reikalavimas didinti pagrindinių maisto produktų ir žaliavų gamybą tam, kad aprūpinti vokiečių kariuomenę ir Vokietijos gyventojus maisto produktais; tačiau šis didinimas vyko ne ūkio intensifikacijos pagrindu. Nacių okupacijos metais krašte veikė tik tos pramonės ir amatų įmonės, kurių veikimui buvo vietinių žaliavų ir kurių gaminama produkcija buvo labai reikalinga okupantų reikalams. Prekybos organizacija nacių okupaciniu laikotarpiu taipogi buvo nulemta Vokietijos interesų. Tą akivaizdžiai rodė vokiškų bendrovių įkūrimas krašte bei perdavimas jų žinion daugelio mažmeninės ir didmeninės prekybos įmonių. Tyrimo rezultatai rodo, kad pasitvirtino darbo autoriaus kelta hipotezė, kad lietuvių administracijos pareigūnai švelnino nacių vykdomą ūkinę politiką. [Iš leidinio]

ENThe Germans planned to annex Lithuania into the Reich if they won the war. During the Nazi occupation, German firms were allowed to establish a monopoly in Lithuania. They were given control of the majority of Lithuania’s larger firms and agricultural establishments. The Nazis implemented a reprivatisation of the smaller businesses that had nationalised during the Soviet occupation of 1940–1941. As it was wartime, the Nazis did not have enough of their own specialists to operate the smaller businesses, and most of these were not very important in terms of satisfying the Nazi’s war needs. This policy was also designed to keep the local population positively disposed toward the occupation authorities. The main goal of the Nazi régime’s agriculture policy in Lithuania was to increase the production of foodstuffs and raw materials in order to supply the German army and the population of Germany; however this increase in production did not proceed on the basis of overall stimulation of the economy. Only industries and trades that could use local raw materials and products useful to the occupier’s war effort were allowed to operate. Trade was also organised to maximise the benefit to Germany. This was clearly seen in the establishment of German firms in Lithuania and in their being allowed to take over most retail and wholesale distribution firms. The results of the study confirm the author’s hypothesis that Lithuanian administrators employed by the Nazis did their best to mitigate the effects of the Germans’ economic policy. [From the publication]