Lietuvos savivaldybės 1918-1920 m. : disertacija

LTDisertacijos tikslas – ištirti vietos savivaldybių kūrimąsi 1918 – 1920 m. Lietuvoje. Lietuvos valstybės Taryba deklaravo, kad savivaldybių pagrindu kuriama vidinė struktūra, tačiau paskirta administracijos komisija laiku neparengė savivaldybių įstatymo. Todėl iki įstatymo paskelbimo 1919 spalį, šios institucijos sandara ir kompetencijos apibrėžimai labai kito. Ginčytasi, kol galiausiai pasisakyta už valsčiaus tarybas ir valdybas. Gyventojai raginti savarankiškai kurti vietos valdžią – parapijų komitetus, nepaaiškinant kaip tai darytina, kas itin kėlė sumaištį. Nepaisant patirties stokos Lietuvos gyventojai greitai išrinko savivaldybės – komitetus, nes suvokė potencialiai galima chaoso grėsmę viešajame gyvenime. Kuriant savivaldas nebuvo numatyti jokie draudimai tautinių mažumų atžvilgiu, bet praktikoje tai pasitaikydavo, nes lietuviai jautė savo prioritetus, ypač miestuose, kur žydų buvo dauguma. Tuo tarpu lenkai nenorėjo pripažinti lietuviškos valdžios ir laukė Lenkijos paramos. Savivaldybių ir centro valdžios santykių komplikuotumas skleidėsi įvairiai, kur buvo kairiųjų jėgų įtaka, ten savivaldybės nepripažintos. Žmonių akyse demokratiškai išrinktos savivaldybės buvo aukštesnės už centro valdžią ir pn. Kita vertus savivaldybių darbas priklausė ne tik nuo savivaldybininkų aktyvumo, bet ir išorės veiksnių, nes teko dirbti greta vokiečių okupacinių institucijų, kurių pozicijos lietuviškų savivaldybių atžvilgiu buvo įvairios. Tuo tarpu bolševikų invazija sutrukdė jų darbą, o jiems atsitraukus, teko savivaldybes atkurti, daugelį jų perrenkant naujai.

ENThe dissertation aims to examine the establishment of local self-governments in Lithuania in 1918-1920. The Lithuanian State Council declared that the internal structure is based on local self-governments; however, the appointed administrative commission did not prepare the law on self-governments on time. Therefore, until the announcement of the law in October 1919, the structure of this institution underwent significant changes. It was debated and finally decided in favour of district councils and administrations. The inhabitants were encouraged to independently create local self-government – parish committees, but no explanation was given on how to do it and it caused particular confusion. Realising the danger of potential chaos in public life, the Lithuanian people soon elected municipal committees. Restrictions were not planned with regard to national minorities; however, this would sometimes happen in practice because the Lithuanians had their priorities, especially in cities, in which the Jews constituted the majority. Meanwhile the Poles did not want to recognise the Lithuanian government and waited for support from Poland. The relations between self-governments and the central authorities were complicated and self-governments were not recognised in those places that were dominated by the leftist forces. The people saw the democratically elected self-governments superior to the central authorities, etc. On the other hand, the work of self-governments depended not only on the activeness of the self-government employees but also on the external factors.