Winning the living by remembering the dead? Franciscan tactics and social change in 15th century Vilnius

LTVėlyvesniųjų viduramžių Europos konsiliarizmo įkvėptame religiniame gyvenime dominavo siekimai įgyvendinti šventųjų, t. y. visų - gyvų bei mirusių - krikščionių, bendruomenės idealus. Kalbant apie ‘bandymus įgyvendinti’ tą idealą, turima omenyje pasauliečiams skirtų religinių brolijų sukūrimą (jų nariams slaugyti, padėti dar gyviems, o po mirties už jų sielą melstis) bei koplyčių arba altorių fundavimą. Mišios buvo aukojamos už mirusius, kurių pavardės taip pat buvo įrašomos į kalendorius, kurie vadinosi liber vitae, gyvenimo knyga. Labdaringa parama gyviesiems bei palaikomas mirusiųjų atminimas yra būdingi stipriai XV a. katalikų religijai. Senasis krikščionių atminties paprotys, kuris ankstyvesniais viduramžiais buvo ypač populiarus tarp didikų, stebėtinai atsinaujina XIV-XV a. ypač Hanzos miestuose, Prūsijoje bei Lenkijoje. Informaciją apie mirusius vienuolius perduodavo Vokiečių ordino bei kitų ordinų pareigūnai pagal numatytą tvarką. Visoje Europoje didikų bei miestiečių dalyvavimas politiniame bei bažnytiniame gyvenime prasiplėtė (turima omenyje parlamentarizmo pradai Vakarų bei Vidurio Europos karalystėse bei taip vadinimą devotio moderna). Karalystės bendruomenės (communitates regni) sąvoka plačiai įleido šaknis to meto Europos kultūroje, įskaitant ir religinėje mintyje, pagal kurią bendruomenės dalis, jau pasitraukusi gyventi kitur, t. y. mirusieji - negalėjo būti pamiršti. Gal dėl marų siautėjimo mirusiųjų skaičius, kuriuos reikėjo atsiminti, išaugo, tačiau ne maras ir dėl jo padidėjęs žmonių mirtingumas paskatino daugiau mąstyti apie mirtį. Pati XIV-XV a. kultūra atsigręžusi į mirtį ir mirusiuosius; kadangi žmogaus atmintis pasirodo esanti itin silpna, atsikuria aparatas mirusiesiems atminti. 1387 m. tokios krikščionybės bendruomenės nare tapo, bent oficialiai, LDK.Vakarų krikščionybės struktūras bei mokymą naujai priėmusi Lietuva tikrai stokojo pastovios katalikų tradicijos, tačiau per penkiasdešimt metų po krikšto lietuviai priėmė naujas katalikų madas, ypač iš pranciškonų rankų. Šie naujieji papročiai atėjo ne vien tik iš Lenkijos, bet taip pat iš Prūsijos miestų bei apskritai iš Vokiečių ordino valstybės. Reikia nepamiršti ir Lietuvoje įsitvirtinusio Rytų (Stačiatikių) Bažnyčios indėlio į Lietuvos bei LDK religinę kultūrą. Rusai irgi įrašydavo mirusių vardus į knygas (pamia- nniki ir sinodiki), kad būtų perskaityti pamaldose. Tačiau vis tiek Lietuvoje sustiprėjo Vakarų Bažnyčios įtaka. Buvusieji pagonys iš Lietuvos diduomenės bei miestiečių bendruomenių pareiškė savo priklausomybę religinei bend- ruomei, paremdami Vilniaus ir kitų vietų bažnyčias, visų pirma Vilniaus katedrą bei pranciškonų Švč. Marijos smiltėje (in arena). Ten jie fundavo altorius, ir užpirko mišias, įsirašė į atminties knygas, tapo brolijų nariais. Krikščionių aparatas mirusiųjų atminimui gyvavo Lietuvoje nuo XV a. vidurio. Nereikia ieškoti čia mirties baimės. LDK visuomenei irgi teko pertvarkyti asmeninius bei politinius ryšius (verta čia paminėti ir romėnų kilmės legendą, kuri siekė patvirtinti naujai susiformavusią politinę bendruomenę, kurioje dominavo ne tiek didysis kunigaikštis, kiek bajorija bei ponija). Gal tokie bandymai - stiprinti krikščionių atminties kultūrą Lietuvoje - galėtų būti susiejami su krikščionėjimo procesu, kuriame pagonių mirties kultą pakeičia krikščionių papročiai (mišios, liber vitae, brolijos).Visur Europoje gyvavo mirusių kultai, tačiau Lietuvoje jie galėjo būti pritaikyti būtent prie misijos. Dovanos vienuoliams irgi susietos su maldomis už mecenatą, jos šeimą bei draugus. XVI a. protestantai, tokie kaip Mažvydas bei Lasickis, pasmerkė panašius katalikų papročius, kuriuos jie laikė pagoniškais. Šermenys buvo pasmerkti tiek katalikų, tiek protestantų kunigų. Tačiau vienas katalikų pasauliečių brolijos pagrindinis bruožas - tai kasmetinis susirinkimas bažnyčioje melstis už mirusius brolijos narius bei gerti alų jų atminimui. Patys mecenatų funduoti altoriai irgi suteikė garbingą bei pripažintą vietą, kurioje galima bejokių dvasininkų priekaištų aukoti Dievui mirusiųjų labui. Prieduose pateikti duomenys apie 1437-1500 m. Vilniaus pranciškonams bajorų bei miestiečių dovanotą turtą bei paslaugas mirusiesiems atminti. [Iš leidinio]

ENThe religious life of late mediaeval Europe with its would-be Conciliar Church was dominated by practical arrangements to support the communion of saints, the faithful living and dead. By ‘practicalities’ we have in mind the importance attached to the foundation of religious fraternities and chantries to tend the needs of their members, especially in sickness and old age, and to remember them in prayers before and after death, when their names would be read during Mass from libri vitae. Charitable activity during life and remembrance after death mark the vitality of fifteenth-century western Christianity. The ancient Christian tradition of memorial, which was popular in the high Middle Ages, underwent considerable revival throughout Europe in the fourteenth and fifteenth centuries, not least in the Hansa towns, Prussia and Poland. The transfer of news concerning deceased brethren was highly organized by the Teutonic Knights and other monastic orders. It was into a Christendom influenced by a rise in the numbers of those involved directly in the formation and regulation of political and religious communities (proto-parliamentarianism and devotio moderną), whose members beyond the grave became more noticeable perhaps (but not frightening) as a result of recurrent natural and manmade disasters, that the Grand Duchy of Lithuania was baptised (officially) in 1387. Neophyte Lithuania lacked a Catholic past of any consistency but in the half century or so following its conversion to the western rite the country acquired modish Catholic habits, especially of the Franciscan kind. These new practices infiltrated Lithuania not only via Poland but also from the towns of Prussia and the Teutonic Ordensstaat as a whole. The eastern Church also maintained the memorial tradition with its pamianniki and sinodiki? It should not be forgotten that Vilnius was also home to a thriving eastern-rite community. [Extract, p. 87]