Postmodernus būvis ir meno "tiesa"

LTAntroje straipsnio dalyje gvildenami postmoderniojo estetinio diskurso ypatumai, menui ir meninei praktikai nebetekus to apibrėžtumo, kuris buvo būdingas modernizmo ir avangardo menui. Sunykus meno ir nemeno sferų priešingumui, problemiškos tampa ir tradicinės estetikos kategorijos, todėl postmodernusis teoretizavimas meno reiškinius ir procesus sieja su postmodernaus būvio, kapitalo raidos logikos, ženklo ir referento santykių, vartojimo ciklų aiškinimais. Postmodernieji mąstytojai (J. Baudrillard’as, G. Deleuze’as, J. Derrida, E Jamesonas, Z. Baumanas, J.-E Lyotard’as) į meno fenomenus žvelgia kaip į tam tikrus visuomenės būvio simptomus, savaip nurodančius būvio kaitos logiką ir ją lemiančius veiksnius. Straipsnyje išryškinamas vienas esminių postmoderniojo būvio ypatumų - meno suprekinimas ir prekės bei gyvenamojo pasaulio suestetinimas. Aptariamas simuliakrinės tikrovės (J. Baudrillard’as, E Jamesonas) įsivyravimas, nykstant tikrovės referencijos plotmei ir meninei praktikai tampant savireferentiška ženklinę sistema. Iškeliami moderniojo ir postmoderniojo estetinių diskursų skirtingumai, kurie gvildenami lyginant M. Heideggerio, E Jamesono ir J. Derrida pateiktas V. van Gogho „batų“ interpretacijas. Aptariamos nostalgijos moderniajam menui, įvairių stilių „atgimimų“ bei tikrovės „prikėlimo“ kultūroje prielaidos. Iškeliamas postmoderniojo estetinio teoretizavimo vidinis prieštaringumas - nors ir neigiamas apibrėžtas prasmės bei tiesos galimumas bei pripažįstamas kultūros ir meno savireferentiškumas, pavaldus vartojimo logikai, vis dėlto išlaikoma ir referentiškumo prielaida, tikintis, jog menas gali (o kartais ir privalo) pasakyti šį tą svarbaus ir apie pasaulio būvį, ir apie žmogaus egzistenciją.Daroma išvada, jog šis prieštaringumas savaip išreiškia apmąstomos tikrovės prieštaringumą: turintys nusakyti tikrovę teoriniai konstruktai ir meniniai vaizdiniai tapo pačia tikrove, o postmoderniojo meno ir tiesos santykius iš esmės nulemia teorinis diskursas apie tiesą dabarties būvio sąlygomis. Raktažodžiai: modernizmas, menas, postmodernizmas, dekonstravimas, vartotojiškumas, simuliakras, reprezentavimas, ženklas.

ENIn the second part of the article the author analyses features of aesthetic postmodern discourse, after art and art practice was deprived of description that was peculiar to modern and avanguard art. The difference of spheres of art and non-art having dissapeared, traditional aesthetic categories became problematic. Thus postmodern theorizing relates phenomena and processes of art to explanations of postmodern condition, logics of development of capital, relations between sign and signifier, cycles of consuming. Postmodern thinkers (J. Baudrillard, G. Deleuze, J. Derrida, F. Jameson, Z. Bauman, J.-F. Lyotard) view phenomena of art as certain symptoms of social condition that in their own way refer to the logics of change of condition and factors that determine it. The article brings to the light one of the most essential features of postmodern condition - that one of commodification of art and aesthetization of commodity and the living world itself. The predominance of reality of simulacra (J. Baudrillard, F. Jameson) when the plane of references of reality vanishes and practice of art becomes self-referential system of signs is being discussed.Differences between modern and postmodern aesthetic discourses are emphasized while comparing interpretations of V. van Gogh’s “boots” by M. Heidegger, F. Jameson and J. Derrida. Nostalgia for modern art, the presumption of “rebirth” of various artistic styles and “resurrection” of reality in culture are being discussed. The internal contradiction of postmodern aesthetic theorization is brought into light - though possibilities of definite meaning and truth are negated and self-referrentiality of art and culture that submits itself to the consumer logics is acknowledged, nevertheless the presupposition of referrentiality is maintained, hoping that art can (and sometimes must) tell something important about the condition of the world and human existence. The conclusion is drawn that this contradiction expresses in its own way the contradiction of reality that is reflected: theoretical constructs and artistic images that have to denote the reality became the reality itself and relations between postmodern art and truth are determined by theoretical discourse about truth under present conditions.