Legal regulation of preimplantation genetic diagnosis: a comparative analysis of the Baltic Sea Region and the Nordic countries

LTPreimplantacinė genetinė diagnostika (PGD) – tai tyrimas, kurio metu, jei vienas ar abu genetiniai tėvai turi žinomų genetinių anomalijų, atliekamas apvaisinimas mėgintuvėlyje ir tiriamas embrionas, siekiant nustatyti, ar jis taip pat neturi genetinės anomalijos. Šio straipsnio tikslas – teisiniu požiūriu išanalizuoti, kas apskritai yra preimplantacinė genetinė diagnostika ir kokius klausimus ji kelia, kaip PGD reguliuojama Baltijos šalyse (Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje), Lenkijoje ir Šiaurės šalyse, kaip tai reglamentuoja tarptautinės sutartys ir organizacijos ir kokiais atvejais PGD naudojimas yra teisiškai nepagrįstas arba perteklinis. Tarptautiniai teisės aktai, susiję su preimplantacine diagnostika, yra Europos Tarybos Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencija ir UNESCO, Pasaulio sveikatos organizacijos tarptautinės deklaracijos ir gairės. Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencija tiesiogiai nereglamentuoja preimplantacinės genetinės diagnostikos. UNESCO deklaracijos ir Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijos nėra teisiškai privalomos taisyklės ar protokolai, tačiau gali būti įtrauktos į valstybių narių įstatymus ar kitus teisės aktus. PGD reglamentuojantys teisės aktai Baltijos šalyse, Šiaurės šalyse ir Lenkijoje skiriasi nedaug. Šiuo metu visose šalyse galioja teisės aktai dėl PGD, Lietuva 2017 m. priimtame Pagalbinio apvaisinimo įstatyme apibrėžė preimplantacinės genetinės diagnostikos taikymo galimybes. Pagrindiniai preimplantacinės genetinės diagnostikos reguliavimo elementai Šiaurės šalyse ir Baltijos šalyse yra panašūs, tačiau prieinamumas skiriasi. Lietuvoje reikėtų išsamesnio teisinio reguliavimo, nes preimplantacinės genetinės diagnostikos reglamentavimas dar gana abstraktus.Tikėtina, kad tik nedidelė dalis tyrimų ateityje bus atliekama naudojant preimplantacinę genetinę diagnostiką. Taigi ši technologija iš esmės bus naudojama diagnozuojant sunkias ir gyvybei pavojingas ligas sąlygiškai nedideliam žmonių skaičiui. Tačiau valstybė turi priimti teisės aktus, nustatančius PGD apimtį, kad preimplantacinė genetinė diagnostika netaptų eugenikos įrankiu. Išsamus reglamentavimas, plačiai paplitusi informacija ir tinkamas genetinių tyrimų stebėjimo mechanizmas atsakytų į teisines ir etines dilemas preimplantacinės genetinės diagnostikos srityje. Pagrindiniai žodžiai: preimplantacinė genetinė diagnostika, embrionas, fertilizacija in vitro, pagalbinis apvaisinimas.

ENPreimplantation genetic diagnosis (PGD) is a test in which, if one or both genetic parents have a known genetic abnormality, in vitro fertilization is performed and the embryo is examined to determine if it also has a genetic abnormality. The aim of this article is to analyze, from a legal perspective, what preimplantation genetic diagnosis is in general and what questions it raises, how PGD is regulated in the Baltic States (Lithuania, Latvia, Estonia), Poland, and the Nordic countries, how it is regulated by international treaties and bodies, and in which cases the use of PGD is legally unjustified or excessive. International legislation related to preimplantation diagnosis is The Convention for the Protection of Human Rights and Dignity of the Human Being with regard to the Application of Biology and Medicine (Convention on Human Rights and Biomedicine, Council of Europe) and the declarations and guidelines published by international organizations (UNESCO, World Health Organization). The Convention on Human Rights and Biomedicine does not directly regulate preimplantation genetic testing. The declarations of UNESCO and recommendations of World Health Organization are not legally binding rules or protocols, but may be incorporated into laws or regulations of member states. Legislation regarding PGD varies in Baltic states, Nordic countries, and Poland. All countries now have legislation on PGD; Lithuania has adopted this legislation together with the Law on assisted reproduction in 2017. The main regulatory elements for preimplantation genetic diagnostics are similar in the Nordic countries and Baltic states, but availability varies. The legal framework in Lithuania should be expanded, as the regulation of preimplantation genetic diagnostics is still quite abstract.Presumably only a small proportion of tests in the future will be performed using preimplantation genetic diagnosis. Thus, this technology will in principle only be used to diagnose severe and life-threatening diseases for a conditonally small number of people. However, the state has to adopt legislation which establishes the scope of PGD in order for it not to become a tool for eugenics. Comprehensive regulation, widespread information, and an appropriate monitoring mechanism for genetic testing would answer legal and ethical dilemmas in the field of preimplantation genetic diagnosis. Keywords: preimplantation genetic diagnosis, embryo, in vitro fertilization, assisted reproduction.