Die Berühmte Bereicherung der Gedankensphäre

LTStraipsnyje tiriama klasiko apibrėžtis ir jo kūrybos didumo kriterijai. Šiuo aspektu žvelgiama į I. Kanto kūrybos sukeltas inovacijas ir jos šiuolaikinį aktualumą. Didumas filosofijoje yra kai kas gerokai daugiau negu visuomeninių santykių padarinys ar epochos dvasios išraiška. Didumą nustatančioji instancija yra profesionalai filosofijoje, akademiniai filosofijos profesionalų sluoksniai, dėl didumo filosofijoje vieningo spręsmo neišsakantys. Tačiau sutinkama, kad didumo kriterijumi nelaikomas stilius, kūrybos maniera. Didumo kriterijumi nelaikomas klaidingumas, suklydimai nelaikomi paneigiantys didumą. Klasikas , jei klysta, tai svariai (Kantas yra rimtais suklydęs). Didumo filosofijoje kriterijumi laikoma tai, jog klasikas nėra savo epochos atspindys, jis yra tos epochos kūrėjas. "Didysis filosofas" yra ne istorinė, bet filosofinė kategorija, arba istorinė tik egzistencine prasme. Egiztuodamas konkrečiame laike, klasikas pakyla virš laiko matmenų.Jį lydi sėkmė atrandant problemas. Klasikas atranda realią reikšmę turinčias problemas visais laikais (Kantas atrado grynojo proto nusistatymą, jog žmonių teisių gerbimas yra pareiga ir, kad asmuo turi absoliučią vertę). Klasikui būdingas kūrybos originalumas: jis sukuria tai, ko minties sferoje iki tol nebūta. Jo pažiūroms nėra pakaitalo. Klasiko pažiūros yra norminės: jo idėjos ir modeliai tampa veiklos norma sekėjams.Reikšminiai žodžiai: Immanuel Kant (Imanuelis Kantas); Immanuel Kant.

ENThe article analyses the definition of a classicist and criteria defining the magnitude of his works. This attitude is applied towards creative innovations and modern relevance of Immanuel Kant works. The magnitude, in philosophy, is something more than the result of public relations or expressing the spirit of time. Professional philosophers and academic groups of professional philosophers, being the institutions that define the magnitude of philosophy, do not express unilateral opinion towards this concept. However, they agree that the style and the manner of creating are not considered as criteria of the magnitude. Also, being false or making mistakes are not considered as anti-magnitude criteria. If classicists make mistakes, their mistakes have more significant weight (Kant has made several mistakes). A criterion of magnitude in philosophy is the fact that a classicist does not reflect the epoch he/she lives in – he/she creates that epoch. The great philosopher is not a historic category, but rather a philosophic one, or historic only in a sense of existence. A classicist rises above measures of time he/she exists in. He/she succeeds in discovering problems, and the problems he/she discovers appear to have actual meaning in all times (Kant find out the theory of Pure Reason that respecting human rights is a duty, and a person has absolute value). A classicist extinguishes by the originality of his works: he/she creates something which has never been created even in the area of thoughts. His/her attitudes can not be replaced by someone else. Attitudes of a classicist become norms: his/her ideas and models become activity norms to his successors.