Pasakų sekėja XX–XXI a. sandūroje: subartoniškės Antaninos Čaplikienės atvejis

LT2000 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojai, atlikdami lauko tyrimus, susipažino su Subartonių (Varėnos raj.) gyventoja Antanina Glaniauskaite-Čaplikiene (1922–2016) – ji pateikė apie 140 pasakojimų (iš jų 69 pasakas, 9 sakmes, 3 padavimus, 6 sapnų pasakojimus, 40 biografinių pasakojimų, keletą anekdotų). Peržvelgus iš moters užrašytą pasakojamosios tautosakos repertuarą, kilo klausimas, kaip A. Čaplikienė sugebėjo išlaikyti tokią ryškią folklorinę atmintį. Siekiant tai išsiaiškinti, straipsnyje pasitelkiama vengrų folkloristės Lindos Dégh išplėtota pasakų sekimo konteksto tyrimų atšaka – pasakų biologija (vok. 'Märchenbiology'). Analizė atliekama keliais aspektais: 1) atsižvelgiant į bendrą Dzūkijos folkloro tradiciją ir į A. Čaplikienės gyvenimo aplinkybes, formavusias ją kaip pasakotoją, aptariamas moters pateiktas pasakojamosios tautosakos repertuaras – kiek ir kokių kūrinių papasakota, kaip jie įsikomponuoja į lietuvių sakytinę tradiciją; 2) analizuojami A. Čaplikienės prisiminimai apie pasakų sekimą praeityje, aptariama, kaip ji bendravo su folkloristais, atvykusiais užrašyti jos sekamų pasakų. Straipsnyje siekiama išryškinti šios pasakotojos išskirtinumą – kuo ji unikali XX–XXI a. sandūros ir apskritai Dzūkijos pasakojamosios tradicijos kontekste. Raktažodžiai: pasakos, pasakų sekėja, Dzūkija, folklorinė atmintis, pasakotojai melagiai. [Iš leidinio]

ENIn the course of the fieldwork in 2000, researchers from the Institute of Lithuanian Literature and Folklore encountered a villager from Subartonys (Varėna district) Antanina Glaniauskaitė-Čaplikienė (1922–2016). In the course of five subsequent years, they recorded from her 140 folk narratives altogether (including 69 folktales, 9 folk-belief legends, 3 place legends, 6 dream narratives, 40 biographical narratives, and several anecdotes). The major part of the Čaplikienė’s repertoire consisted of folktales that were rather well known in the Lithuanian culture, including a number of narratives typical for the Dzūkija region. The author is curious about the ways that Čaplikienė managed to preserve such a vivid folkloric memory. In order to elucidate this, she uses the branch of the contextual research on storytelling developed by the Hungarian folklorist Linda Dégh – namely, the folktale biology (Märchenbiology). The study focuses on these aspects: 1) in view of the Dzūkija folklore tradition in general and the Čaplikienė’s life in particular that shaped her as a storyteller, the woman’s narrative repertoire is discussed, including the number and genre affiliation of her stories, and their place in the Lithuanian folk narrative tradition; 2) Čaplikienė’s memories regarding the folktale narration in the past are analyzed, including the sources that she had learnt her pieces from, and her mode of communication with the folklorists that recorded her tales. The aim of the article is to highlight the uniqueness of this storyteller at the turn of the 20th – 21st centuries and in the context of the folk narrative tradition of Dzūkija. Keywords: folktales, storyteller, Dzūkija, folkloric memory, tall-tale tellers. [From the publication]

• „Ta pasaka paeina iš Azijos par vainas...“ Kareivis pasakotojas Lietuvos kaimo bendruomenėje XIX a. antrojoje–XX a. pirmojoje pusėje / Jūratė Šlekonytė. Tautosakos darbai 2020, 60, p. 15-40.
• Vincas Krėvė : nebaigta monografija / Albertas Zalatorius ; redakcinė kolegija. Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2003. 531 p.