LTMiltinis, sugėręs XX a. 4-ojo dešimtmečio revoliucines teatrinio avangardo idėjas, gilinęsis į teatrines sistemas ir teatro naujoves, juolab gyvenęs nuolatinio sužinojimo, nustebimo, ieškojimo ir pažinimo ritmu nei pirmais, nei vėlesniais savo darbo metais teatro pamatų netriuškino - visų pirma jis tuos pamatus kūrė. Kalbėdamas, atverdamas savo aktoriams pasaulio ir kūrybos slėpinius tarsi pats sau brėžė idealaus - egzistencinių vertybių ir metafizinės reikšmės - teatro kontūrus ir jau vien tokia, tarsi atsišliejusia nuo laiko ir vietos, individualia ir nepriklausoma savo pozicija lietuvių teatre atstovavo tam avangardo ariergardui, kurį šiandien galime vadinti XX a. klasika [p. 107].