Neįgalaus kūno asmens tapatybės kaita XX amžiaus pirmoje pusėje: Prano Daunio Vargo keliais. Atsiminimai iš kovų dėl nepriklausomybės ir aklųjų gyvenimo

LTPrano Daunio (gim. 1900), regėjimą Nepriklausomybės kovose praradusio Lietuvos kariuomenės savanorio, rašytojo, kompozitoriaus, aktyvaus tarpukario Lietuvos visuomenės veikėjo, atsiminimų knyga Vargo keliais. Atsiminimai iš kovų dėl nepriklausomybės ir aklųjų gyvenimo laikytina pirmąja neįgalaus kūno asmens autobiografija XX amžiaus lietuvių literatūroje. Knyga pasirodė 1933-iaisiais drauge su Gabrielės Petkevičaitės-Bitės autobiografinio romano Ad astra pirmuoju tomu, trejais metais aplenkė 1922 metais parašytą, bet tik 1936-aisiais išleistą Jono Basanavičiaus autobiografiją Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija 1851–1922. XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje suintensyvėjęs neįgalaus (arba ligoto) kūno asmens autobiografinių pasakojimų diskursas svarbus keliais aspektais. Pirmiausia būtent šiuo laiku kalbėjimas apie neįgalaus kūno asmens patirtį peržengė laiško, privataus išsisakymo (pasisakymo), erdvės rėmus ir tapo viešųjų literatūros žanrų – atsiminimų, autobiografinių romanų – tema. Tai naujas ne tik tuometės lietuvių literatūros problemikos, bet ir Lietuvos neįgalaus kūno asmens sąmoningumo istorijos posūkis, žymintis pakitusią neįgalių žmonių individualią savivoką ir viešąją laikyseną. Antrasis ryškus šio laikotarpio bruožas – drąsesnės ir atviresnės kalbos apie neįgalaus kūno asmens patirtį atsiradimas, žymėjęs XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios retorinių tendencijų kontroversiškumą, ryškiausiai matomą Daunio atsiminimų knygoje [p. 59].

ENThe article introduces the first autobiography of the disabled in the 20th century Lithuanian literature – the memoirs of Pranas Daunys – On the Roads of Misery / Memories from the Battles for Independence and the Life of the Blind. In the context of the disability body studies, the article discusses different levels in the formation of the corporal identity of the blind person. The study emphasizes the importance of cultural space to the identity of the blind, which is related to the Braille. The article explains the integrity dimension of the blind person’s identity, which mergers different experiences of personal life (the experience of eye trauma during the war and the memories of patriotic feelings), which are equally important to the personal identity. The research deals with the corporal and sensual self-perception of the blind, which is closely related to the social and public emancipation, changing the lines of national identity.