Antano Kazimiero Sapiegos laiškai tėvams iš Paryžiaus

LTEdukacinių kelionių tema nėra nauja istoriografijoje, kur nemaža tyrimų paremta būtent egodokumentinio pobūdžio šaltiniais. Daugeliu atvejų tai įvairaus pobūdžio dienoraščiai, tačiau ne mažiau reikšmingi ir laiškai, kurie neretai yra vienintelis vieną ar kitą kelionę įrodantis šaltinis, be to, išsiskiria masiškumu, informacijos įvairove, nuoširdumu – kitap nei šabloniškos tėvų instrukcijos ar iš laiko perspektyvos rašyti atsiminimai. Edukacinės kelionės į užsienį jau nuo XVI a. tapo neatsiejama kilmingųjų išsilavinimo dalimi. Tikėtasi, kad jų metu būsimieji valstybės pareigūnai mokysis ir įgis žinių bei kitų reikalingų patirčių, kurios, kaip visuotinai skelbta, bus naudingos būsimoje valstybės pareigūno karjeroje. Tačiau tokių kelionių pobūdis amžių bėgyje kito. Nors ilgą laiką jose tęstas gimtinėje įgytas išsilavinimas, vertingai jį papildant, tačiau XVII a. viduryje vis dažniau pastebima tendencija skirti mažiau dėmesio užsienyje įgytinam išsilavinimui, kurią iliustruoja Kristupo Radvilos žodžiai sūnui: „noriu, kad būtum ne mokytas daktaras, o geras politikas ir doras tėvynės sūnus“. Taip peregrinatio academica virto Grand Tour – „didžiąja žinių ir patyrimo kelione“, kurios tikslai buvo užsienio kalbų mokymasis, pažintis su įvairiomis valstybės valdymo formomis, kontaktų su užsienio šalių diduomene mezgimas, bendro akiračio praplėtimas. Stengtasi susipažinti su menu, mokslo pasiekimais. Dalis keliautojų menkai rūpinosi įgyti žinių, o visą laiką ir dėmesį skyrė maloniam ir brangiai kainuojančiam pramogavimui, todėl kai kurie tyrinėtojai Grand Tour įvardija kaip „daug kainuojantį bastymąsi ieškant tik malonumų“. [...] [p. 181-182].