Menonas: dorybė kaip οὐσία ir εἶδος

LTStraipsnyje interpretuojama Menono pirmoji dalis (70a – 79e), kurioje Platonas gvildena dorybės pažinimo problemą. Teisybės steigiama parmenidiškoji būtis tampa orientyru aptariant dorybės būtiškąjį bei pažintinį profilį. Polemika su sofistais verčia Platoną apmąstyti filosofavimo subjektą bei įsisąmoninti, kad šis yra egzistenciškai įsišaknijęs ontologizuotai traktuojamoje kalboje. Čia Platonas suranda οὐσία sąvoką, kuri jam tampa dorybės pažintiniu provaizdžiu. Mat οὐσία kaip nuo-savybė numano daikto ar dalyko savybę, kurios reikšmę lemia ne jusliškai konstatuojamos daikto savybės, o jos poliškasis reikšmingumas, kuris yra santykiškai pastovus ir pamatuotas teisingumu. Daikto ir nuosavybės reikšmių išsiskyrimas tame pačiame objekte perša mintį, kad dorybė kaip žmogaus nuo-savybė, t. y. οὐσία, negali būti pažinta jusliškumą hipertrofuojančiame kasdieniame mąstyme, bet turėtų būti alternatyviame mąstymo klode, tad ir numanyti alternatyvų pažinimo būdą. Todėl galima spėti, kad Platono aptiktas οὐσία sąvokos dvilypumas inspiravo jam tiek mintį apie autonomišką idėjų pasaulį, tiek mintį apie specifinę prieigą prie jo, t. y. anamnezės teoriją. Pagrindiniai žodžiai: būtis, teisingumas, dorybė, οὐσία, nuosavybė. [Iš leidinio]

ENThe article is an interpretation of the first part of the Meno (70a-79e), in which Plato deals with the problem of knowledge of virtue. Parmenides’ being, constituted by Justice, becomes a reference point for reflecting on the ontological and cognitive profile of virtue. The polemic with the sophists forces Plato to reflect on the subject of philosophizing and to realize that it is existentially rooted in the ontologised language. Here Plato finds the concept of οὐσία, which becomes for him the cognitive prototype of virtue. For οὐσία as a possession presupposes the property of a thing whose meaning is determined not by the sensually ascertainable properties of a thing, but by its social significance, which is relatively constant and correlated with justice. The distinction between the meanings of a thing and of its possession in the same object conveys the idea that virtue as a human possession, i.e., οὐσία, cannot be known in everyday thinking that hypertrophies the senses, but should be present in an alternative layer of thinking, and thus imply an alternative mode of knowledge. It can therefore be surmised that Plato’s discovery of the duality of the concept of οὐσία inspired in him both the idea of an autonomous world of ideas and the idea of a specific way of accessing it, i.e. the theory of anamnesis. Keywords: being, justice, virtue, οὐσία, property. [From the publication]