Erdvės ir laiko struktūros anamorfiniu požiūriu M. K. Čiurlionio epistolinėje ir tapybinėje kūryboje

LTStraipsnyje atskleidžiamas M. K. Čiurlionio kūrybos polinkis į anamorfizmą, sąlygotas tuo metu jį veikusio mokslinio-kultūrinio konteksto. Intelektinės tradicijos laukas, kuriame formavosi Čiurlionio mąstymas, išsiskiria gausiomis modernėjančios meninės ir mokslinės minties kryptimis, žadinusiomis jo smalsumą. Anamorfizmo susiklostymo prielaidų galima užčiuopti ne tik Čiurlionio studijuotuose gamtos mokslų, meno filosofijos šaltiniuose, kartu su Renė Descartes’u, Camille’iu Flammarionu, Immanueliu Kantu, Wilhelmu Wundtu priešakyje, bet ir tapybiniuose simbolizmo, neoromantizmo, siurrealizmo, abstrakcionizmo kontekstuose. Plėtojama analizė yra bandymas sudaryti konceptualią, refleksiją ir regėjimą jungiančią analizės struktūrą, riboženklį, pirminio žvilgsnio, kaip tekstinės medžiagos, ir jo pasikeitimo, kaip vaizdinės formos (ir atvirkščiai), santykį. Todėl keliapakopės vaizdinės struktūros, daugialinijinės lyrinės impresijos sudaro tik vieną iš šio tyrimo krypčių, šalia kurių analizuojama simbolių ir abstrakcijų santykio, mintinių eksperimentų ir vaizduotėje kuriamos tikrovės, plastinėje ir epistolinėje kalbose įgaunančios anamorfinių formų, raiška. Komparatyvistinė pasirinktų Čiurlionio tapybos darbų ir laiškų bei lyrinių poemų proza analizė atskleidžia tuo metu sklidusios bergsoniškosios laiko, kaip trukmės, koncepcijos perkūrimą ir integravimą į subjektyviai perkurtą išorinę erdvę, orientuotą į begalinę anapusybę. Kompleksinis čiurlioniškojo erdvėlaikio tyrimas, išryškinant jo laikinių ir erdvinių formų fantastiškumą ir paradoksalumą, kreipia žvilgsnį netiesiogiai išreiškiamo, implicitinio anamorfizmo linkme.Anamorfozė, įvardijanti nukrypimą nuo įprastos formos, formos nutolimą nuo tradicinio mentalinio ir vizualaus režimo ir kurianti latentinius santykius, vidinį heterogeniškų formų daugio sąryšingumą, yra traktuojama ir kaip atskira kūrinių komponavimo maniera, pasirodanti ne grynuoju savo pavidalu, bet kaip vaizdo ir minties formas į metafizinę projekciją už perspektyvos ribų, nutolimą (formos nutolimą) formuojantis būdas, leidžiantis peržengti įprastinę tikrovę ir jos pavidalus. Tai taip pat yra ir tyrimo instrumentas, padedantis konceptualizuoti vizionierišką Čiurlionio kūrybos pobūdį bei savitai koreliuojantis su sonatinės kūrybos linija. Esminiai žodžiai: Čiurlionis, Baltrušaitis, Bergsonas, anamorfozė, vizualumas, pažinimas, perspektyva, erdvė, laikas, trukmė, vaizduotė, atmintis.

ENThe article reveals M. K. Čiurlionis’s creative inclination towards anamorphosis, conditioned by the scientific and cultural context that influenced him at the time. The field of intellectual traditions in which Čiurlionis’s thought took shape is distinguished by numerous currents of modern artistic and scientific thought that sparked his curiosity. The premises for the formation of anamorphism can be traced not only in the natural sciences and philosophical sources of art studied by Čiurlionis - featuring figures such as Renė Descartes, Camille Flammarion, Immanuel Kant, and Wilhelm Wundt - but also within the pictorial contexts of Symbolism, Neoromanticism, Surrealism, and Abstractionism. The developed analysis is an attempt to construct a conceptual framework, uniting reflection and vision, a boundary marking the relationship between the initial gaze as textual material and its transformation as visual form (and vice versa). Therefore, multi-layered visual structures and multi-linear lyrical impressions constitute only one direction of this research, alongside which the expression of the relationship between symbols and abstractions, thought experiments and reality created in the imagination, expressed through anamorphic forms in plastic and epistolary languages, is analysed. A comparative analysis of selected Čiurlionis paintings and letters, as well as lyrical poems in prose, reveals the recreation and integration of the Bergsonian concept of time as duration, prevalent at the time, into a subjectively recreated external space oriented towards an infinite beyond. The complex study of Čiurlionis’s space-time, highlighting the fantastic and paradoxical nature of its temporal and spatial forms, directs attention towards indirectly expressed, implicit anamorphosis.Anamorphosis, which signifies a deviation from the usual form, a departure of form from the traditional mental and visual regime and which creates latent relationships, an internal coherence among het erogeneous forms, is also treated as a distinct manner of composing artworks, appearing not in its pure form, but as a way of shaping image and thought forms into a metaphysical projection beyond the limits of perspective, a distancing (a distancing of form) that enables the transcendence of conventional reality and its forms. It is also a research instrument allowing for the conceptualization of the visionary nature of Čiurlionis’s work and uniquely correlating with his sonata-based line of artistic creation. Key words: Baltrušaitis, Bergson, anamorphosis, visuality, cognition, perspective, space, time, duration, imagination, memory.

• Menotyra / Arts
• Literatūrologija / Literary Studies