Klasikinė lietuvių literatūra visuotinės literatūros kontekste. Kn. 2, Lietuviškasis Švietimas: racionalistinis ir sentimentalistinis

LTŠvietimo epocha Lietuvoje, jos kultūroje ir literatūroje yra pati ilgiausia po Renesanso epochos, apimanti daugiau kaip šimtmetį - nuo 1831 m. sukilimo numalšinimo ligi nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo. Čia omenyje turima ne tik dvi pirmosios Švietimo kryptys - racionalistinė ir sentimentalistinė, bet ir trečioji, preromantinė, iš jų ilgiausia, kuriai aptarti skirtas atskiras šios serijos tomas. Švietimo, kaip ir Renesanso, epocha lietuvių literatūros istorijoje ligi šiol nebuvo išskiriama pirmiausia todėl, kad chronologiškai ji nesutapo su visuotinėje literatūros istorijoje įprasta periodizacija. Nemažesnės reikšmės turėjo ir tai, kad visa tiek etninio Renesanso (Donelaitis), tiek Švietimo lietuvių literatūra būdavo vertinama tik dviejų vaizdavimo būdų (net ne metodų) - realistinio ir romantinio - požiūriu, nes Realizmo ir Romantizmo kryptys tuo metu dominavo didžiosiose Vakarų Europos literatūrose. Šioje knygoje siekėme įrodyti, jog tokia aptariamo laiko lietuvių literatūros traktuotė ne tik susiaurino, bet ir iškreipė realųjos istorijos procesą. Vėlyvą ir ilgą lietuviškojo Švietimo epochą lėmė visoje Europoje ilgiausias ir nuožmiausias feodalizmo viešpatavimas carinėje Rusijos imperijoje, kuri lietuvių tautą engė ne tik socialiai (baudžiava), bet ir nacionaliai (lietuvybės persekiojimas). Būtent prieš šiuos abu feodalizmo pagrindus kovojo ir Vakarų Švietimas, bet visu šimtmečiu anksčiau. Po trumpo etninio Renesanso Didžiojoje Lietuvoje (XIX a. pirmieji trys dešimtmečiai) jos gyventojai, daugiausia baudžiauninkai, ėmė vilkti dvejopą jungą - ne tik nuo seno čia įsitvirtinusios lenkiškos dvarininkijos, bet ir rusiškos caro biurokratijos. Caro valdžiai uždarius Vilniaus universitetą - svarbiausią ir vienintelį humanistinės kultūros židinį Didžiojoje Lietuvoje (1832), visą kraštą vėl apgaubė dvasinė tamsa.Po XVIII a. Lietuvą užgriuvusių grobuoniškų švedų ir rusų karinių invazijų ir bado bei maro epidemijų ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai nykstančią mažą agrarinę lietuvių tautą išlikusiai negausiai vietinei inteligentijai, dažniausiai dvasininkijai, pirmiausia ir teko kelti iš tos tamsos liūno. Buvo pradėta nuo elementaraus ūkinio ir kultūrinio mažaraštės liaudies švietimo. Didaktinė proza tapo pirmosios, racionalistinės lietuvių Švietimo literatūros krypties pradžia, bet savo suklestėjimą ir brandą ši kryptis pasiekė po baudžiavos panaikinimo (1861), ypač XIX ir XX amžių sankirtoje, kai į literatūrą, kone išimtinai irgi į prozą, vyravusią racionalistinėje Švietimo literatūroje ir kitose Europos šalyse, įsiveržė buitinė vidinio valstietijos gyvenimo, dažniausiai šeimos, problematika (žymiausia atstovė Žemaitė), paprastai laikoma realistine, nors klasikinio realizmo kultivuoti socialiniai tipizavimo principai čia dar nefigūruoja (be buitinių, tegalima įžvelgti luominės tipiza-cijos principus, būdingus ir šviečiamajai Vakarų Europos prozai). Kiek vėliau lietuvių literatūroje, kaip ir kitur Europoje, iškilo antroji, sentimentalistinė Švietimo literatūros kryptis, pirmiausia, skirtingai nuo pirmosios, poezijoje. Ji išreiškė etinius ir estetinius Švietimo epochos agrariniuose Europos kraštuose idealus, įžvelgiamus žmogaus ryšiuose su jį supančia gamta ir jos sąlygojama natūralia, savo prigimtimi kaimiška jausena ir gyvensena. Iš pradžių lietuviškoje sentimentalizmo poezijoje vyravo idiliškos intonacijos, o vėliau, ypač po 1863 m. sukilimo nuslopinimo, - elegiškos, išreiškusios tremtinių ir išskirtų artimųjų jausmus. Tik XX a. pradžioje sentimentalizmas įsiskverbė ir įprozą (J. Biliūnas, A. Vienuolis ir kt.), reprezentuojamą lyrinių apsakymų ir nedidelių apysakų, konkretizavusių ir išplėtojusių poezijoje užsimezgusias temas bei problema.Plačiausia ir įvairiausia lietuvių Švietimo literatūroje yra baigiamoji, preromantinė kryptis, prasidėjusi dar XIX a. pirmojoje pusėje ir užsibaigusi jau nepriklausomoje Lietuvoje. Ji išplėtojo visuomeninio, paprastai patriotinio, pobūdžio tematiką ne tik retoriniais eilėraščiais bei poemomis, ne vien padavimais ir legendomis, bet ir stambiais romaninio tipo prozos kūriniais bei dramomis. Preromantizmo dominavimas kitų Švietimo krypčių atžvilgiu laikytinas tautiniu tos epochos lietuvių literatūros savitumu, kurį lėmė specifinės istorinės aplinkybės - ilgai trukusi nacionalinio išsivadavimo kova iš feodalinės Rusijos imperijos priespaudos. Tokią intensyvią preromantinių tendencijų raišką galima įžvelgti tik kitų nedidelių, svetimųjų pavergtų Vidurio Europos tautų Švietimo epochos literatūrose. Lietuviškojo Švietimo savitumą, taip pat artimą kitų Vidurio Europos šalių šios epochos literatūrai, formavo ir vyraujantis valstietiškas, kaimiškas jo kultūros pobūdis, būdingas net Vidurio Europos Švietimo flagmanui Vokietijai (plg. Gėtės „Vilhelmo Meisterio klajonių metai") ir toks skirtingas nuo Vakarų Europos, pirmiausia prancūzų, Švietimo urbanistinio ir proletarinio patoso. Ryškią žymę lietuvių, vėlgi kaip ir kitų Vidurio Europos tautų, Švietime paliko ir katalikiškasis tikėjimas, jo determinuojamas idealizmas, tiesiogiai priešingas Vakarų, ypač tų pačių prancūzų švietėjų ateizmui, materializmui ir racionalizmui, pastarųjų radikalizmui ir revoliucingumui supriešinęs altruizmą ir taikingumą. Valstietiška ir idealistinė lietuvių ir ne vienos kitos Vidurio ir Pietryčių Europos tautų Švietimo prigimtis kaip tik ir inspiravo didesnį negu racionaliuose Vakaruose emociniais principais grindžiamų sentimentalizmo ir preromantizmo krypčių vaidmenį. [...]. [Iš leidinio]