Hospital disaster resilience: a conceptual framework

LTPastarųjų metų įvykiai – COVID-19 pandemija, tarptautiniai kariniai konfliktai – išryškino susiformavusių ir nusistovėjusių sveikatos sistemų struktūrinius, organizacinius, technologinius trūkumus bei parodė, kad sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ateitis priklauso nuo asmens sveikatos priežiūros įstaigų gebėjimo dinamiškai reaguoti į nenumatytus ekstremalius įvykius ir kuo sklandžiau veikti naujomis sąlygomis. Straipsnyje analizuojama kritinėms situacijoms, kurias gali sukelti gamtos jėgos (žemės drebėjimai, klimato atšilimo pokyčiai, pandemijos) arba žmonių pastangos (kariniai konfliktai, kibernetinės atakos ir pan.), atsparios asmens sveikatos priežiūros įstaigos samprata, aptariant teorines įžvalgas moksliniuose straipsniuose dėl atsparumo sąvokos, jos sampratos elementų, atsparumo didinimo priemonių. Tyrimo problema: siekiant atskleisti asmens sveikatos priežiūros įstaigos atsparumo kritinėms situacijoms koncepciją, tikslinga apibrėžti nelaimėms atsparios ligoninės sąvoką, jos elementus bei nurodyti galimas atsparumo stiprinimo priemones. Tyrimo objektas – nelaimėms atsparios asmens sveikatos priežiūros įstaigos samprata. Tyrimo tikslas – identifikuoti nelaimėms atsparios asmens sveikatos priežiūros įstaigos sampratą ir jos elementus. Tyrimo uždaviniai: 1) apibrėžti mokslinėje literatūroje vartojamą nelaimėms atsparios asmens sveikatos priežiūros įstaigos sąvoką; 2) nustatyti reikšmingus šios sampratos elementus; 3) nustatyti asmens sveikatos priežiūros įstaigos atsparumą didinančias priemones. Tyrimo metodai: problemai tirti taikyta sisteminė ir lyginamoji mokslinės literatūros turinio analizė.Atliekant tyrimą apibrėžiama asmens sveikatos priežiūros įstaigų atsparumo sąvoka, mokslininkų požiūriai, sąvokos turinio elementai, nurodomos atsparumo didinimo priemonės. Padarytos esminės išvados, kad nelaimėms atsparios asmens sveikatos priežiūros įstaigos sąvoka apima dvipolį įstaigos (sveikatos priežiūros įstaiga apima sveikatos paslaugų teikimą, sveikatos priežiūros darbuotojus, sveikatos informacijos valdymo sistemą, medicinos produktus, sveikatos finansavimą ir sveikatos vadovavimą bei valdymą) gebėjimą minimaliomis išteklių sąnaudomis išlaikyti funkcionalumą ir sumažinti šoko tikimybę, ištikus įvairioms nelaimėms, greitai atsigauti po nelaimės sukelto šoko, patirtų nuostolių, atkuriant pradinę būseną arba prisitaikant prie naujos susiklosčiusios situacijos. Mokslinėje literatūroje nustatyti bendri organizacijų atsparumui būdingi tipai: konstrukcinis, infrastruktūrinis ir administracinis; atsparumo raiškos lygiai, priklausantys nuo konteksto, sutrikdymo, gebėjimo susidoroti su sutrikdymu ir reakcijos į sutrikdymą.Asmens sveikatos priežiūros įstaigos atsparumui priskiriamos spartos, tvirtumo, pertekliškumo, išradingumo, sąmoningumo, įvairovės, savireguliacijos, integruotumo, prisitaikymo ypatybės, kurios gali būti reikšmingos skirtingose nelaimės fazėse: iki pavojaus, ištikus pavojui ir atsigavimo. Nuo nelaimės tipo (žemės drebėjimas, klimato pokyčiai, pandemijos) priklauso ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų atsparumo didinimo priemonės. Siekiant didinti asmens sveikatos priežiūros įstaigos atsparumą žemės drebėjimams, didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas pastatų ir komunalinių paslaugų infrastruktūrai, užkrečiamųjų ligų protrūkių atvejais – personalo mokymo, paslaugų saugumo užtikrinimo klausimams. Atsižvelgiant į tai, asmens sveikatos priežiūros įstaigos atsparumo nelaimėms temą ateityje būtina plėtoti, skiriant pagal skirtingo pobūdžio nelaimes. Žmogiškojo veiksnio reikmė nenuginčijamai esminė šiame kontekste. Pagrindiniai žodžiai : nelaimė, atsparumas, ligoninė.

ENThis article analyses the concept of hospital resilience to natural disasters (earthquakes, global warming, pandemics, and man-made disasters such as war, conflict and cyber-attacks) in the context of theoretical insights in scholarly articles on the concept of resilience, and elements of its perception and other aspects. The research conducted identified that the concept of a resilient hospital encompasses its ability to maintain functionality at minimal resource costs, and reduce the likelihood of shock in the event of various disasters. This capacity to withstand hazard can be of various types, for example, constructive, infrastructural or administrative. The following four elements are most commonly identified levels of resilience: context, disturbance, capacity to deal with disturbance, and reaction to disturbance. A resilient hospital maintains the following characteristics: rapidity, robustness, redundancy, resourcefulness, awareness, diversity, self-regulation, unity and adaptiveness. A variety of means are used to amplify resilience to distinct disasters and it is relevant to manage different types of resilience, but the human factor is indisputably essential in this framework. KEY WORDS: disaster, resilience, hospital.