Karantino punktai istorijos puslapiuose
LTIlgus šimtmečius karai, badmečiai, medicinos žinių trūkumas ir bendrosios higienos įgūdžių stoka lėmė, jog ne viena karta patyrė sunkių infekcinių ligų antplūdžius. Maro – ūminės infekcinės ligos, pasireiškiančios daugiau nei keliomis formomis – epidemijos proveržius Europos žemyne sunku suskaičiuoti. Po Juodosios mirties (XIV a. vid.) nuolat pasikartojantys ligos protrūkiai fiksuoti XV–XVII a. Ribiniai metai istoriniuose maro epidemijų tyrimuose – 1700: nuo pastarųjų maro epidemijų pasikartojimų dažnis, paplitimo mąstai ėmė mažėti. Paskutinėmis didžiausiomis maro epidemijos bangomis laikomos šios XVIII a. epidemijos: 1709–1711 m. maro epidemija Baltijos jūros regione; 1720–1722 m. maras Marselyje; 1770–1772 m. epidemija, išplitusi tuomečio pirmojo Rusijos-Turkijos karo fone. Yra daugybė minčių, kodėl nuo XVIII a. maro epidemijų skaičius ženkliai sumažėjo (o XIX a. epidemijos plitimas beveik (pri)stabdytas): klimato pokyčiai, palaipsniui stiprėjęs žmonių atsparumas (imunitetas) ir kitos priežastys [p. 75].
