Alės Rūtos ir Vytauto Alanto susirašinėjimas apie literatūrą, gyvenimą svetur ir draugystę

LTAntrojo pasaulinio karo pabaigoje dalis lietuvių inteligentijos, vengdami Antrosios sovietų okupacijos, pasitraukė į užsienį. Dėl nestabilios politinės situacijos gimtojoje šalyje į Jungtines Amerikos Valstijas persikėlė ir žymių Lietuvos kultūros veikėjų. Tarp jų buvo Lietuvos rašytojas, dramaturgas, prozininkas Vytautas Alantas (iki 1937 m. Jakševičius; gimė 1902 m. birželio 18 d., mirė 1990 m. balandžio 24 d.) ir rašytoja Alė Rūta (Elena Viktorija Nakaitė-Arbačiauskienė-Arbienė; gimė 1915 m. lapkričio 3 d. senuoju stiliumi, mirė 2011 m. gruodžio 31 d.), kurių artima draugystė užsimezgė jau užsienyje, iš Lietuvos išvykusiems lietuviams įsiliejus į Lietuvos kultūrinį sluoksnį JAV. Alė Rūta pirmą kartą pamatė V. Alantą apie 1943 m. Vilniuje, tačiau bendrauti pradėjo tik po karo, persikėlusi gyventi į JAV – ten susidraugavo tiek su V. Alantu, tiek su jo žmona Irena. Svetimoje šalyje atsidūrę inteligentijos atstovai buvo priversti prisitaikyti prie esamų sąlygų ir dirbti su profesija nesusijusį sunkų fizinį darbą. Tuomet ir susipažino, abiem siekiant nenutolti nuo lietuvių kalbos ir rasti įdomų pašnekovą, su kuriuo galima aptarti tiek naujuosius literatūros ir teatro aspektus, tiek bendrą gimtinės praeitį ir tuomečius Lietuvos rūpesčius. Jau vėliau, tvirtai įsikūrę svetimoje žemėje, abu rašytojai priklausė išeivijoje veikusiai Lietuvių rašytojų draugijai. V. Alantas 1982 m. gegužės 22 d. buvo išrinktas Lietuvių rašytojų draugijos garbės nariu [p. 151].