Liminalumas šiuolaikinėje lietuvių (e)migracinėje literatūroje

LTStraipsnyje analizuojamas liminalumas šiuolaikinėje lietuvių (e)migracinėje literatūroje, suprantamas kaip tarpinis, neapibrėžtas, pereinamasis tarpsnis. Siekiama atskleisti, kaip personažų liminalumas pasireiškia santykyje su vietomis ir jų bendruomenėmis, laikantis nuostatos, kad vieta atlieka svarbų vaidmenį subjektui save apibrėžiant. Analizuojama, kaip liminalusis tarpsnis paveikia savojo tapatumo suvokimą, išryškinant pereinamojo tarpsnio sukeliamas tapatybių įtampas. Taikant geokritines prieigas galima pamatyti, kad vyresniosios kartos rašytojos Dalios Staponkutės esė rinkinyje „Lietumi prieš saulę“ vietos ir su ja susijusios bendruomenės tapatybei teikiama didžiulė reikšmė, tačiau pasidaro neįmanoma tapatintis nei su kipriečių, nei su lietuvių bendruomenėmis. Vietos traktuojamos kaip įkalinančios, apribojančios individą ir ribojančios jo nepriklausomo tapsmo galimybę. Liminaliajame tarpsnyje pasiliekama, nors galiausiai vis labiau krypstama į Kipro salos pusę. Skirtingai nei D. Staponkutės rinkinyje, kuriame liminalumas sukelia kone ribines patirtis, jaunosios kartos rašytojos Gabijos Grušaitės romane „Stasys Šaltoka: vieneri metai“ šis tarpsnis vaizduojamas kaip tapatybės orientyrų atmetimas, pasireiškiantis konfliktišku, dviprasmišku santykiu su savimi ir aplinka. Šiuo atveju vietos tapatybės ir namų idėja tampa neaktuali, prisiimamas veikiau globalusis, klajokliškas tapatumas, vietas ir jų bendruomenes atmetant arba „vartojant“. Romane akcentuojamas liminalumas labiau per laiko nei erdvės perspektyvą, iš jo galiausiai išžengiama užmezgus santykį su žmonėmis, įsivietinus Tailande ir peržengus amžiaus slenkstį. Pažymėtina, kad abiejuose kūriniuose pastebima pastanga kurti savąjį aš atstu nuo vietos tapatybės. Raktažodžiai: liminalumas, geokritika, vieta, tapatumas, išsivietinimas. [Iš leidinio]

ENThis paper analyzes how the liminality that appears in modern Lithuanian migrant literature is understood as an intermediate, undefined, and transitional interval. We endeavor to discover how the liminality of the characters surfaces in their relationship with specific places and their communities while keeping in mind that the place itself plays an important role in the subject’s definition of himself or herself. We look into how the liminal period affects the understanding of one’s identity and highlight the identity tensions that are caused by the transitional period. Applying the geocritical approach shows that the essay collection “Rain Versus Sun” (“Lietumi prieš saulę”) by Dalia Staponkutė, a writer from an older genera tion, accords significant meaning to the identity of the place and its community, although identification is not possible either with the Cypriot or with the Lithuanian community. The places are regarded as incar cerating, as limiting the individual and the opportunity for them to become independent. Remaining in the liminal phase takes place, although at the end there is an increasing drift towards the island of Cyprus. Contrary to an almost marginal experience caused by liminality in D. Staponkutė’s collection, the novel “Stasys Šaltoka: One Year” (“Stasys Šaltoka: vieneri metai”) by a writer of a newer generation, Gabija Grušaitė, depicts this period as a rejection of identity guidelines expressed as an ambiguous and conflict ing relationship with yourself and the environment. In this case, the identity of the place and the idea of a home become irrelevant by taking on more of a global, nomadic identity, rejecting the environments and their communities or even “consuming” them. Keywords: liminality, geocriticism, place, identity, displacement, emplacement, local identity, journeys. [From the publication]

• Kelionė. Keliautojas. Literatūra / Imelda Vedrickaitė. Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010. 226 p.
• Lietuvos gyventojų vietos savivoka: 1990–2017 m. Europos vertybių tyrimų duomenimis pagrįstos įžvalgos / Aida Savicka. Filosofija. Sociologija. 2018, t. 29, Nr. 4, p. 262-275.