Dvi Didžiosios Britanijos lietuvių praeities retrospektyvos

LTVisi, kam yra tekę prisiliesti prie Didžiosios Britanijos lietuvių istorijos tyrimų (ypač pirmųjų išeivių), žino, kad tai – nelengvas uždavinys ir vien gerų norų nepakanka. Dėl to, manau, nesume luosiu teigdama, kad istorikų ir ne tik jų bendruomenė džiugiai sutiko net dvi solidžias monografijas, skirtas Didžiosios Britanijos lietuvių istorijai. Pirmoji jų – šiek tiek vyresnė – yra 2018 m. pasirodžiusi Reginos Laukaitytės knyga „Londono lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčios šimtmetis“. Antroji – 2019 m. pabaigoje išleista Vilniaus universiteto profesoriaus Remigijaus Misiūno „Jo Didenybės prieglobstyje: Didžiosios Britanijos lietuviai Pirmojo pasaulinio karo metais“. Jau R. Laukaitytės knygos pavadinimas atskleidžia, kad tai – išskirtinis Bažnyčios, vadinamosios Lietuvių misijos – pastato ir bendruomenės istorijai skirtas leidinys. Knygoje priešais skaitytojo akis dailiai atsiskleidžia parapijos įsikūrimo aplinkybės, joje dirbusių kunigų gyvenimas, lietuvių marijonų, ilgus metus globojusių Šv. Kazimiero parapiją, veikla, Londono lietuvių bendruomenės gyvenimas ir pokyčiai, nulemti dviejų pasaulinių karų bei Lietuvos okupacijų, ir paties pastato istorija – kintantys interjerai, remontai ir kiti atnaujinimo darbai. Pati autorė įvardija, kad jos tikslas – „nuosekliai apžvelgti 100 metų veikiančios Londono šv. Kazimiero lietuvių parapijos istoriją. Tai nebūtų grynas savitikslis, bet leistų įžvelgti išeivijoje gyvuojančioms lietuvių katalikų bendruomenėms būdingus raidos bruožus, jų ryšius su Lietuva.“ Perskaičius knygą galima tik pasidžiaugti, kad autorei pavyko įgyvendinti išsikeltus tikslus ir daugiau nei šimtmečio istoriją papasakoti glaustai, patraukliai ir suprantamai net Didžiosios Britanijos lietuvių istorija nesidominčiam skaitytojui.Visai kitokia yra prof. R. Misiūno knyga „Jo Didenybės prieglobstyje: Didžiosios Brita nijos lietuviai Pirmojo pasaulinio karo metais“. Paėmę į rankas šią knygą, keliaujame jau ne tik po senąjį Londoną, bet aplankome ir kitus Anglijos miestus – Liverpulį, Mančesterį bei kalvotąją Škotiją. Autoriui puikiai pavyko sujungti ir parašyti bendrą, unifikuotą Didžio sios Britanijos lietuvių pasakojimą. Patys amžininkai pažymi, kad Anglijos lietuviai ir Ško tijos lietuviai – tarsi dvi atskiros salos, kitą kartą su JAV lietuviais palaikančios platesnius ryšius nei tarpusavyje. Nepaisant to, autoriui pavyko surasti jungčių ir papasakoti intriguo jančią bei įtraukiančią istoriją. Pats autorius įvade nurodo, kad knyga išėjo kitokia, nei buvo planuota. Pirminė mintis buvo publikuoti išeivijos spaudoje, daugiausia „Išeivijos drauge“ išspausdintus lietuvių, tarnavusių britų armijoje, laiškus, tačiau galiausiai susidėjo knyga, kurioje laiškai tapo tik priedais, o pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į Didžiosios Britanijos lietuvių visuomenę XIX a. pabaigoje – 1918 m., jų sukurtus socialinius ir informacinius tinklus. Tačiau skaitytojui toks posūkis vienareikšmiškai – tik laimėjimas [p. 172-173].