The role of emotions in advocacy for the climate justice norm: the case of civil society NGOs in the UNFCCC

LTŠioje disertacijoje nagrinėjamas nepakankamai ištirtas emocijų vaidmuo klimato teisingumo normos formavimosi procese, koncentruojantis į pilietinės visuomenės nevyriausybinių organizacijų (NVO) advokaciją Jungtinių Tautų bendrojoje klimato kaitos konvencijoje (JTBKKK). Besiformuojanti klimato teisingumo norma skatina atkreipti dėmesį į tai, kad klimato kaitos sprendimai turi būti orientuoti į žmogaus teises, pažeidžiamų grupių interesus ir įtraukų sprendimo priėmimo procesą. Nors vyraujančios teorijos pripažįsta svarbų emocijų vaidmenį formuojant normas tarptautinėse institucijose, šis vaidmuo yra ignoruojamas klimato teisingumo normos kontekste. Tai paradoksalu, nes, kaip pažymima mokslinėje literatūroje, teisingumo supratimas yra iš esmės susijęs su emocijomis. Disertacijoje nagrinėjama, kaip ir kokias emocijas NVO sukelia įtikinėdamos kitus veikėjus priimti klimato teisingumo normą, taip atskleidžiant tam tikrų emocijų reikšmę iš pilietinės visuomenės NVO perspektyvos. Remiantis socialiniu konstruktyvizmu ir emociniu posūkiu tarptautiniuose santykiuose, disertacijoje suformuojamas emotyvais grįstas transformuojančio įtikinėjimo modelis, paaiškinantis, kaip emocijos tampa normų įtikinėjimo mechanizmo dalimi, padedančia keisti veikėjų įsitikinimus teisingumo principų link. Modelis pritaikomas analizuojant NVO advokaciją už klimato teisingumo normą JTBKKK kontekste. Atlikus emocinio diskurso analizę (EDA) ir interviu su NVO atstovais, identifikuojamos dominuojančios emocijos - pasipiktinimas ir viltis. Analizėje taip pat išryškinami vilties tipai – pasyvi ir aktyvi viltis – ir pabrėžiama skirtinga jų reikšmė NVO agentyvumui.Pasipiktinimo ir vilties derinys yra reikšmingas įtikinėjant kitus veikėjus priimti klimato teisingumą kaip normą tarptautinėse institucijose: pasipiktinimas kuria išsivysčiusių šalių, kaip amoralių veikėjų, įvaizdį, taip išstumdamas jas už moralinės bendruomenės ribų; pasipiktinimas taip pat formuoja supratimą apie JTBKKK kaip nesąžiningą sistemą, reprodukuojančią neteisingumą, o vilties emocija pabrėžia teigiamą veikėjų, propaguojančių klimato teisingumo idėjas šioje sistemoje, įvaizdį, taip pavaizduojant juos kaip „vilties teikiančią bendruomenę“. Remiantis šiomis įžvalgomis, išskiriamos specifinės NVO advokacijos už klimato teisingumą prieigos, paremtos pasipiktinimu ir viltimi (aktyvia ir pasyvia). Disertacija prisideda prie klimato teisingumo normą aiškinančių tyrimų, įtraukdama emocinę perspektyvą, ir praplečia emocijų tyrimus tarptautiniuose santykiuose, pabrėždama reikšmingą pasipiktinimo ir vilties vaidmenį tarptautiniame bendradarbiavime siekiant spręsti klimato kaitą. Suformuotas emotyvais grįstas transformuojančio įtikinėjimo modelis siūlo naują prieigą analizuoti, kaip veikėjai sukelia tam tikras emocijas siekdami tarptautinėse institucijose skatinti normatyvinius pokyčius teisingumo reikalavimų kontekste. Reikšminiai žodžiai: emocijos, klimato teisingumas, tarptautinės normos, NVO, tarptautinės klimato kaitos derybos.

ENThis thesis addresses the overlooked role of emotions in the emergence of the climate justice norm within international climate cooperation frameworks, focusing on civil society Non-Governmental Organisations (NGOs) advocacy in the United Nations Framework Convention on Climate Change (UNFCCC). The climate justice norm posits that climate change solutions must prioritize human rights, the interests of vulnerable groups, and inclusive decision-making. While theories of norm emergence in international institutions acknowledge the significance of emotions, especially in NGOs’ approaches, they are largely absent from explanations of the emerging climate justice norm. This is paradoxical because, as research shows, the understanding of justice is largely linked to emotions. This thesis explores how and which emotions NGOs invoke in persuading other actors to adopt the climate justice norm, and uncovers the significance of certain emotions through the lens of civil society NGOs. Drawing on social constructivism and the emotional turn in International Relations, this thesis developed a framework of emotive transformative persuasion to explain how emotions function to drive a normative shift in the context of claims for justice. This thesis applies the model to NGOs’ advocacy of the climate justice norm within the UNFCCC. Employing emotion discourse analysis (EDA) on NGOs’ newsletters and summaries of negotiation transcripts, alongside interviews with representatives from civil society NGOs, this thesis identifies indignation and hope as the dominant emotions.The analysis also finds different types of hope - passive and active – and highlights their different implications for NGOs’ agency in advocacy for climate justice. The combination of indignation and hope is significant in the persuasion of this norm: expressions of indignation construct the image of developed countries as immoral actors, thus pushing them outside the boundaries of moral community; expressions of indignation also highlight the UNFCCC as the unfair framework reproducing injustices, whereas, expressions of hope highlight a positive image of actors promoting climate justice ideas within this framework, thus depicting them as a ‘hopeful community.’ Based on these findings, the analysis distinguishes certain emotional approaches to NGOs’ advocacy for climate justice, underpinned by indignation and hope (active and passive). This thesis contributes by bringing an emotional perspective to the emergence of the climate justice norm and expanding research on emotions in International Relations, highlighting the significant role of indignation and hope. The concept of emotive transformative persuasion offers a novel lens for analyzing how actors invoke emotions to promote normative change in the context of claims for justice. Keywords: emotions, climate justice, international norms, NGO, international climate change negotiations.