Vidinis konfliktas Kazio Puidos dramose

LTKazio Puidos dramos, sukurtos 1907-1917 metais, lietuvių dramaturgijoje žymi posūkį nuo patriotinių-herojinių dramų į modernią simbolistinės (M. Maeterlincko), naujosios dramos (A. Čechovo, H. Ibseno) poetiką. Jis pirmasis lietuvių dramaturgijoje pavaizdavo individo asmeninę dramą. Personažų vidinis konfliktas kyla kvestionuojant lietuvių dramaturgijoje įsigalėjusius stereotipus: įsitikinimą, kad kaltas visada yra nubaudžiamas (dramoje „Rūtų vainikas“ personažai kenčia ir žūva dėl protėvio nusikaltimo); kad pagrindinis personažas turi būti stiprus ir kūnu, ir dvasia (dramoje „Undinė“ vyras paklūsta už jį stipresnės moters valiai); kad dramos finale herojus turi patirti moralinę pergalę („Undinėje“ personažas išsižada pareigos tėvynei, dramoje „Stepai“ – pastovumo, meilės moteriai, kuri galėtų jį sugrąžinti į Lietuvą); kad tėvynė yra svarbiausia vertybė, dėl kurios lietuvis yra pasiryžęs paaukoti gyvybę (dramoje „Undinė“ personažas palieka Lietuvą dėl aistros moteriai, o dramoje „Stepai“ - dėl vidinio nerimo, kurį tikisi nuraminti klajodamas po Sibiro platybes ar pasiekęs Gango krantus). Ankstyvosiose dramose vidiniai konfliktai išreiškiami teatro kalba: vizualiomis, akustinėmis priemonėmis, kurios scenoje turi sukurti atmosferą, atspindinčią personažo būseną. Verbalinė kalba išreiškia personažo vidinę sumaištį, - dialogų ir monologų tekste daug pauzių, nutrūkusių sakinių. Ilgainiui vidinio konflikto išraiškoje ima dominuoti verbalinė kalba. Dramose „Undinė“, „Stepai“ personažai svarsto pareigos ir asmeninės laimės argumentus, geba motyvuoti savo pasirinkimą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Dramos poetika; Simbolizmas; Impresionizmas; Vidinis konfliktas.

ENKazys Puida’s plays, written in 1907-1917, mark the turn in Lithuanian drama from patriotic-heroic dramas towards the modern poetics of symbolist (Maeterlinck) and new (Chekhov, Ibsen) drama. He was the first in Lihuanian dramaturgy to depict the personal drama of the personage. Internal conflict of peoples emerges when the stereotypes dominant in Lithuanian dramaturgy are questioned: a conviction that the guilty are always punished (in the play “The Rue Wreath” people suffer and die because of the crimes of the ancestor); that the main person has to be strong in body and mind (in “The Mermaid” the man submits to the will of the stronger woman); that at the end of the play the hero experiences a moral victory (in “The Mermaid” the person retreats from the duty to his country, in “Steppes” the person retreats from consistency and love to a woman who could get him back to Lithuania); that the homeland is the most important value for which every Lithuanian is ready to sacrifice his life (in the “Mermaid” the person leaves Lithuania for his passion towards a woman, whereas in “Steppes” – for internal anxiety). In the early plays internal conflicts were expressed with theatrical language: visuals and acoustic means which create an atmosphere that would reflect the character’s state. Verbal language expresses a character’s internal disturbance – there are a lot of pauses and unfinished sentences in dialogues and monologues. Eventually, verbal language becomes dominant in the expression of internal monologue. In the “Mermaid” and “Steppes” characters contemplate the arguments of duty and personal happiness, and are able to motivate their choices.