Paminklas didžiai asmenybei

LTPalydėdamas 2021-uosius kažkur užsirašiau, kad iš visų tais metais perskaitytų knygų pirmuoju numeriu įrašytina Profesorius Juozas Girdzijauskas. Atsiminimai, laiškai, pokalbiai, iš archyvų. Tokia vertybinė ištarmė jau ir liks. Sau. Bet kaip tokią nuostatą paversti kažkuo panašiu į recenziją, kurios pagrindinė išvada skambėtų maždaug taip: tókios knygos nusipelno ne vieno žmogaus nuomonės ar recenzijos, o rimtos mokslinės diskusijos ar konferencijos, kurioje būtų kuo įvairesniais aspektais aptarta ne tik išskirtinė mokslininko asmenybė, jai tekęs istorinis laikas su esminiu lūžiu į dvi epochas, neišvengiamai perlaužusias ir mokslininko biografiją: du trečdaliai tos biografijos atitenka sovietmečiui ir vienas – Nepriklausomybės metams. Sakau tai jau suprasdamas, kad tokį teiginį reikia iš esmės papildyti, taisyti, komentuoti. Gelbsti tai, kad ištariau biografiją – ne asmenybę, ne kūrybą, ne visuomeninę veiklą, o būtent biografiją. Biografija, žinoma, padalyta. Kaip ir visõs jo kartõs. Net ne vienos kartos. O štai asmenybė, kūryba, visuomeninė veikla, skirtingai nuo bendraamžių, dešimtmečiu ar dviem vyresnių ir jaunesnių amžininkų, atrodo stebėtinai vientisi, istoriniams lūžiams nepavaldūs fenomenai. Kai daugeliui Girdzijausko amžininkų, peržengusių 1990-ųjų slenkstį, teko savikritiškai įvertinti savo pilietinį ir kūrybinį kelią, kartais demonstratyviai atsisakant sovietinės atkarpos (net viešai sudeginant savo kūrinius), nuoširdžiai, o kai kada ir vingriai pasiteisinant arba bailiai nutylint ir pasyviai atsiduodant trečiųjų teismui, jam, atrodo, neteko daryti nieko, tik su dar didesne energija žengti prieš kelis dešimtmečius sąmoningai pasirinktu keliu. Pavydėtinas, prasmingas, pamokantis ir įkvepiantis kelias. [...] [p. 169-170].