Darbininkų streikai, politinės nuobaudos ir sovietinės Lietuvos pramonės plėtra 1965-1985 m.

LTStraipsnyje tyrinėjamas darbininkų streikų poveikis sovietinės Lietuvos pramonės plėtros intensyvumui. Nors tiesioginiai ekonominiai streikų nuostoliai nebuvo dideli, tačiau streiko traktuotė sovietinėje sistemoje kaip ideologiškai neįmanomo „ypatingojo įvykio“ lėmė įmonių vadovų baimę gamybinėmis užduotimis išprovokuoti streiką. Gamybinių planų didinimas ir įmonės administracijos vertimas savo pavaldinius juos įvykdyti galėjo išprovokuoti darbininkų nepasitenkinimą ar streiką. Jo pasekmės - partinės bausmės įmonės vadovams. Atskleidžiant šį netiesioginį ekonomikos plėtros ir darbininkų streikų ryšį, straipsnyje analizuojami trys pagrindiniai klausimai. Pirma, kokie buvo darbininkų ir kitų pramonės darbuotojų nepasitenkinimo raiškos būdai. Streikas apibrėžiamas ir analizuojamas kaip intensyviausia darbininkų nepasitenkinimo išraiška. Esant ideologiniam streiko nepripažinimui tiek partinės valdžios, tiek ir KGB biurokratinėje kalboje buvo lyg ištrinamos ribos tarp streiko ir kitokio pobūdžio incidentų. Tik nustačius kolektyvinį darbuotojų atsisakymą dirbti darbo dieną straipsnyje konstatuojamas streiko faktas. Antrojoje dalyje tyrinėjama streikų dinamika ir etapai. Išanalizavus LTSR KGB archyvinę medžiagą nustatyti du intensyvūs darbininkų streikų pasireiškimo etapai: 1968 – 1973 m. I pusė ir 9 dešimtmečio pirmoji pusė. Straipsnio trečiojoje dalyje atskleidžiama partinių bausmių įmonės vadovams skyrimo praktika įvykus streikui. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Sovietų valdymas Lietuvoje; Pramonės raida Lietuvoje; Soviet rule in Lithuania; Industrial development.

ENThe article discusses the influence of workers’ strikes on intensity of development of Soviet Lithuania’s industry. Although direct economic losses from strikes were not large, interpretation of strike in a Soviet system as ideologically impossible “extreme event” led to the fact that heads of companies feared to provoke strike by setting production goals. The increase of production goals and enforcement of these goals by company administration could have provoked workers’ dissatisfaction or strike. The result of such events – party sanctions to heads of companies. By uncovering this indirect relation between economic development and workers’ strikes, the article analyzes three main issues. First, what were the means for expressing dissatisfaction by workers and other industrial employees? Strike is defined and analyzed as the most intensive manifestation of workers’ dissatisfaction. Since ideologically strike was not recognized, in bureaucratic language of either party leadership or KGB, the borders between strike and other kinds of incidents were erased. Only when a collective refusal by workers to work during the working day is recorded, the article observes a strike. The second part explores the dynamics and stages of strikes. The analysis of KGB archival material helps to identify two periods of active manifestation of workers’ strikes: 1968 – the first half of 1973 and the first half of the 90s. The third part of the article describes the practice of administering party sanctions to company heads in the case of strike.