Šiandieninio lietuvių tautosakos mokslo literatūrinis estetinis užnugaris

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Šiandieninio lietuvių tautosakos mokslo literatūrinis estetinis užnugaris
Alternative Title:
Literary aesthetical background of the modern Lithuanian folklore scholarship
In the Journal:
Tautosakos darbai [Folklore Studies]. 2006, 31, p. 58-65
Keywords:
LT
Tautosaka, lietuvių; Literatūra.
EN
Lithuanian folklore; Literature.
Summary / Abstract:

LTStraipsnyje nagrinėjamas lietuvių tautosakos ir literatūros mokslų ryšys. Siekiama išryškinti lietuvių tautosakos mokslo literatūrinio meninio vertinimo ištakas ir raidą. Viena iš palankių istorinių aplinkybių, lėmusių lietuvių tautosakos mokslo vidinį vientisumą, buvo tai, kad įsigalėjo mokslo objekto įvardijimas žodžiu tautosaka, o ne folkloras. Tautosaka yra homogeniškas objektas, tai bendruomeninis žodžio menas, dažniausiai realizuojamas gyvu, tariamu ar dainuojamu žodžiu. Dėl šios nuostatos lietuvių tautosakos mokslas nėra griaunamas vidinių kolizijų, jis tarpsta kaip filologinė, estetinė disciplina, nepretenduodamas į universalumą. Tai, kad tautosaka yra žodžio menas, savaime rodo jos giminingumą su literatūra. Šis giminingumas buvo suvoktas prieš pora šimtmečių, kai tautosakos ir literatūros kūrybą imta gretinti, vertinti. Lietuvių tautosakos aukštinimo, liaudies poezijos ir literatūros grožio lyginimo pradininkas yra G. E. Lesingas; kita asmenybė, išgarsinusi lietuvių liaudies dainų grožį, yra J. G. Herderis; trečiasis literatūros „milžinas“, paskelbęs gražiausią Ruigio dainą, buvo J. W. Geothe. Ši nuostata, aukštinanti tautosaką, ypač gyva XIX a. aktyvių veikėjų – L. Rėzos, S. Stanevičiaus, L. A. Jucevičiaus, S. Daukanto, A. Baranausko – nuomonėse ir vertinimuose. Ji įsiliejo į bendresnį suvokimą, kokia svarbi tautos gyvenimui, jo ateičiai liaudies kultūra, menas, tautosaka. XX a. tautosaka ir toliau buvo gretinama prie literatūros; literatūrinės estetinės nuostatos provokavo sustiprintą meninės vertės ir grožio kriterijų taikymą tautosakos kūriniui.

ENThe article presents the analysis of the link between the studies of the Lithuanian folklore and literature. It aims at identifying the beginning and development of the artistic evaluation of the study of Lithuanian folklore. A favourable historic circumstance that determined the inner integrity of the study of Lithuanian folklore was the naming of the study object as “tautosaka” (Eng. folklore) rather than “folkloras” (Eng. folklore). “Tautosaka” is a homogeneous object meaning communal art of word that is usually realized in live spoken or sung manner. Due to this approach, the study of Lithuanian folklore flourishes as an aesthetic discipline of Philology without any pretensions to universality. “Tautosaka”, being the art of word, naturally shows its links with literature. This relationship was perceived a couple of centuries ago when the comparison and evaluation of folk and literary works began. The beginner of the praise of the Lithuanian folklore and the comparison of the beauty of folk poetry and literature was G. E. Lessing; another personality that glorified the beauty of Lithuanian folk songs was J. G. Herder; the third literal “giant”, who publicised the most beautiful Ruigys song was J. W. Goethe. Lithuanian authors of the 19th century, e.g. L. Rėza, S. Stanevičius, L. A. Jucevičius, S. Daukantas, A. Baranauskas praised folklore. It entered wider perception of how important folk culture, art and folklore is for the life and the future of a nation. In the 20th century the comparison of folklore and literature continued; Literary aesthetical attitudes provoked reinforced application of the criteria of artistic value and beauty to works of folklore.

ISSN:
1392-2831
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/9794
Updated:
2018-12-20 23:11:33
Metrics:
Views: 93    Downloads: 1
Export: