"Dabar jis eina per užgesusių fontanų aikštę" : vidinė Juozo Kėkšto eilėraščių sąšauka kaip metafizinė lemtis

LTJuozas Kėkštas – metafizikai įtaigiausia romantinė XX a. lietuvių literatūros istorijos figūra. Straipsnyje metaforizuota kalba pateikiama Kėkšto eilėraščio interpretacija. Įvadu į poeto kūrybą galėtų būti bet kuris poeto eilėraštis, asociatyviai integruojantis metafizinių jos prasmių ir „politinių praktikų“ (Paul Ricoeur) visumą. Bet ypač parankus yra toks, kuris vadinasi „Eilėraštis apie jūreivį salos nežinomos užuovėjoj sustojusį“. Jo įvaizdžių tvarkos hierarchiją griauna ne tik verlibriškoji (a)ritmika, bet ir ontologinė paslapties fatališkumo galia. Vandens (gyvenimo) krantai nepajėgūs suvilgyti žmogaus iliuzijų žemės. Jam, argonautui, gyvenimas – ne namai, o dykuma, kuriai mieli akmenys. Jų primėtyta belaikiame žmogaus kelyje. Jis ne renka juos, o randa, pats rasdamasis tarp jų. Todėl naktis tarsi bekrantė jūra, tik ne šėlstanti, bet taip pat raudanti ramybės kaitros – neiliuzinių aš pergalių atodūsiais. Besidrumsčiantys prisiminimai – jūrinio klimato analogija kūrybos žmogui. Tai eilėraščio kraujo verlibras, pats tikrasis vidinis ritmas, kuriuo įkonstruojama mirties kaip skaldomo akmens savijauta; vanduo, akmuo ir medis – eilėraščio / gyvenimo kalboje tampa agonautiškomis aš prisiminimų akto jungtimis.Reikšminiai žodžiai: Asociacija; Erdvė; Kalba; Mirtis; Kūryba; Asociation; Space; Language; Death; Creation.

ENJuozas Kėkštas is a romanticist figure of the history of Lithuanian literature of the 20th century that had the greatest influence on metaphysics. An interpretation of a poem by J. Kėkštas is presented in the article in a metamorphosed language. Any poem by the poet, which integrates the whole of metaphysical meanings of his works and “political practices” (Paul Ricoeur), could easily serve as an introduction to the creative works of J. Kėkštas. However, the one called Eilėraštis apie jūreivį salos nežinomos užuovėjoj sustojusį (A Poem About a Sailor Stopped in the Lee of an Unknown Island) would be particularly suitable. The hierarchy of the order of his images is destroyed not only by vers libre –type (a)rhythmics but also by the ontological power of the fatality of secret. The banks of the water (life) are incapable to moisten the land of human illusions. Life to him, an Argonaut, is not home but a desert to which stones are dear. They are lying messily on the timeless road of a man. He does not collect them but find them, himself occurring among them. Therefore the night is like a coastless sea, not only raging but also crying for the heat of peace – with sighs of non-illusionary victories of I. Roiling memories are an analogy of the oceanic climate to the man of creation. It is the vers libre of the blood of the poem, the very real inner rhythm in which the feeling of death as a breaking stone is constructed inside; water, stone and tree become argonautic links of the memory act of I in the language of the poem/life.