Prisiminimai apie kardinolą Vincentą

LTPirmą kartą kardinolą Vincentą, tuometinį kunigą, sutikau 1955-ais metais ir 45 metus, iki pat jo mirties, teko su juo dažnai bendrauti. Kai įstojau į Kauno kunigų seminariją, jis buvo seminarijos prefektas, faktinis vadovas, kadangi rektorius Kazimieras Žitkus pasirodydavo tik sekmadieniais. O prefektas gyveno tame pačiame pastate kaip ir mes, pirmakursiai. Kasdien jį matydavome; kiekvieną šeštadienį jis vesdavo konferenciją. Kalbėjo labai įtaigiai, kiekvienas žodis buvo tiesiog įkalamas į seminaristų širdis, nes jautei, kad jis gyvena tuo, ką kalba. Prefektas buvo maldos žmogus, kunigas idealistas, norėjęs, kad ir mes, būsimi kunigai, būtume idealistai. Jis spinduliavo tikėjimu, meile ir dvasingumu. Mes, Kauno kunigų seminarijos seminaristai, buvome dar visai jaunučiai; prefektas mus mylėjo, gerbė, bandė perduoti tą meilę, kurią nešiojo savo širdyje. Iš tų metų išlikęs stiprus įspūdis. Net ir vėliau retai sutikau kunigų ar rekolekcijų vedėjų, kurie būtų taip įtaigiai kalbėję apie dvasinius dalykus. Kardinolo Vincento kunigystės primicijų, įvykusių 1944 m., paveikslėlyje yra išlikęs būdingas užrašas: “Taikos Karaliene, melskis už mus ir duok kariaujančiam pasauliui taiką, paremtą tiesa, teisingumu ir meile.“ Nes niekada kunigas Vincentas, vėliau - vyskupas ir kardinolas, nebus kariaujančių pusėje, bet visuomet laimins tuos, kurie neša santarvę ir taiką. [Iš straipsnio, p. 121]