Lietuvių folkloro teatras: tautos atgaiva ir jos kūrybinių galių sklaida
LTIš Lietuvos plintanti folkloro teatro idėja daug kur buvo spėjusi prigyti. Kad galėtų išlaikyti savo prioritetą, Lietuvių folkloro teatrui buvo ypač svarbu turėti geras kūrybinio, mokomojo, ūkinio, gamybinio darbo sąlygas. Ryšių su kitų šalių šio žanro grupėmis palaikymas, tarptautinių folkloro teatro festivalių Lietuvoje organizavimas mūsų šalį būtų padaręs pasauliniu folkloro teatrų sąjūdžio centru. Kalbant apie Lietuvių folkloro teatrą kaip apie realų subjektą, tenka pridurti, kad visą savo gyvavimo laikotarpį jam teko rizikingai balansuoti ties nebūties riba. Sovietmečio ideologinių funkcionierių nuolat „purtomas", tačiau meninės ir istorinės tiesos besiilginčios Lietuvos visuomenės remiamas, valstybės finansine parama teatras naudojosi vos porą dešimtmečių. 1990 m. valstybės finansuojamo teatro statuso netekęs, įveikdamas milžiniškas kliūtis, ir po uždarymo teatras sukūrė tris pastatymus, tačiau plačiau veikti galimybių nebeturėjo. Paradoksalu pripažinti, kad laiku jam nesudarius normalių darbo sąlygų, neišsprendus kitų jo regeneravimo klausimų kaip tik Lietuvos valstybingumo atkūrimo metais teatras buvo paliktas pikto likimo valiai. Lietuvių folkloro teatro kūrybinėje veikloje svarbus vaidmuo tenka Klojimo, pritaikyto rodyti spektaklius, koncertus, pastato atidarymui Rumšiškėse. 1978 m. rugpjūčio 5 d. ten įvyko spektaklio „Scenos vaizdeliai" premjera. Vėliau, be nuolat rodomų Folkloro teatro spektaklių, buvo rengiami prestižiniai koncertai, dažnai reprezentavę visą Respubliką: Lietuvoje vykusių tarptautinių dailininkų plenerų dalyviams, lietuvių literatūros vertėjų delegacijoms, į Lietuvą suvažiavusiems Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus svečiams ir kt [Iš Pratarmės].
ENThe Lithuanian Folklore Theatre created a unique style that blends authentic presentation of folk art underpinned by thorough research, yet allowing for freedom of artistic expression. Striving to avoid the traditional stylisation of folklore, the Theatre returned to the roots of Lithuanian folk art as a means of reflecting and artistically interpreting actual documented historical events. This was achieved through the extensive use of ethnographic material, folklore, mythology, as well as historic chronicles and other documentary sources. Another distinct feature in these performances was the frequent use of narrations delivered by factual historic characters who shared their life stories, memories, considerations and testimonials that enriched the accounts, and also had an exceptional impact upon the audience. While at first the Folklore Theatre performances were staged as concerts - featuring folk songs and folk narratives combined with choreography, music, and scenography based on traditional folk art - they soon evolved into distinctive theatre-style performances. Povilas Mataitis, the founder and artistic director of the Lithuanian Folklore Theatre, was in charge of scripts, production and stage direction whereas the costumes and stage design were the responsibility of Dalia Mataitienė, the Theatre designer. This creative duo was the reason the Lithuanian Folklore Theatre was often informally referred to as 'The Mataitises Theatre’. What emerged from this creative drive was a national poetic lyrical theatre deeply rooted in the theatrical elements of Lithuanian pagan rites and underpinned by symbols stemming from ancient Baltic traditions and aesthetics of Lithuanian folk art. Through these symbols the Theatre fostered national self-awareness and was less oriented towards entertainment, often but acted as a medium for reflection and education.Invoking the theatricality of Lithuanian folk traditions, a poetic national theatre was being created, based on symbols emergent from ancient Baltic world-views and representing the aesthetics of Lithuanian folk art. Through these symbols the Theatre fostered national self-awareness that often came about through meditative aspects, in some cases achieving an indirect educational function rather than serving as entertainment. That is probably why Lithuanian philosopher Krescencijus Stoškus aptly noted that the Lithuanian Folklore Theatre aimed to make sacred the country's history and traditions, and in this respect was comparable to the Japanese Sarugaku and Noh theatre traditions. It is fitting to conclude that Povilas Mataitis and Dalia Mataitienė developed what can be truly called a national theatre. Throughout its lifetime the Lithuanian Folklore Theatre was considered to be vibrant evidence of the nation's creativity and through its efforts sustained the mission envisaged by the pioneers of Lithuanian professional theatre - to enlighten one’s nation via the study of traditional national culture.
