Kada nors ir mes būsime tos tradicijos dalis

LTRašytojas, redaktorius, radijo laidų vedėjas Algimantas Mackus (1932–1964), pristatydamas Čikagoje savo poezijos knygą Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai, sakė: „Tikiu į literatūros tęstinumą internacionaliniu ir tautiniu mastu. Ir lietuvių poezijoj matau tvirtą grandinę: nuo liaudies dainų, nuo bereikšmių, vienok poetinių, autentišką poezijos klausą rodančių žodžių „sadauto tūto sadauto“ iki Donelaičio hegzametrų; nuo Putino ir Aisčio iki Radausko ir „Žemės“ kartos, sofistikuotai išnaudojusių lietuvių poezijos minties raidą ir lietuvių prozodijos laimėjimus. Tai, ką padarė jie, įgalina ir mus, jaunesniuosius lietuvių bardus, daryti, ką darome šiandien. Mums nereikėjo sugrįžti ir baigti kitų neatlikto darbo. Todėl mes galime didžiuotis lietuvių poezijos tradicija ir viltis, jog kada nors ir mes būsime tos tradicijos dalis.“1 Jauno bardo – Algimanto Mackaus – 1963 metais ištarti žodžiai tapo realybe. Jis, kartu su Liūne Sutema, Vytauto Kavolio įvardyti „bežemių karta“ – savo kūryba įsirašė į Lietuvos literatūros istoriją. Deja, kaip ir Vytautui Mačerniui, likimas Algimantui Mackui nebuvo dosnus... Pirmasis žuvo nuo atsitiktinės karo sviedinio skeveldros, antrasis – eidamas trisdešimt trečiuosius, žuvo autoavarijoje. Staiga išplėštas iš gyvenimo, nespėjo realizuoti savo svajonių, planų ir sumanymų, kurių turėjo daugybę. Svetur, pasinėręs į kultūrinį darbą, siekė puoselėti ir išlaikyti lietuvybę. Redagavo žurnalą Margutis, rengė ir vadovavo to paties pavadinimo laidai radijuje Pelkių žiburėlis, bendradarbiavo laikraščiuose ir žurnaluose Metmenys, Literatūros lankai, Aidai, Dirva, Draugas, Naujienos, Pelėda. Rašė tekstus muzikos vaidinimams, skelbė recenzijas ir straipsnius pasirašinėdamas pavarde ar slapyvardžiais – A. Audrius, Alg. Pagėgis [p. 63].