Ar filosofas gali būti tikintis? Apie religijos ir filosofijos panašumus bei skirtumus

LTPožiūris, kad filosofas, jei tik jis yra tikras filosofas, negali būti religingas ir tikintis, tarp filosofų ar norinčių jais tapti yra toks pat gajus, kaip ir įsitikinimas, jog tikintysis, jei tik jis tiki giliai ir autentiškai, neturėtų tuščiai „filosofuoti“ apie tikėjimo dalykus ar apskritai domėtis filosofija. Dėl mūsų visuomenėje paplitusio požiūrio, kad filosofas esą negalįs būti religingas, neturėtume kaltinti vien sovietmečiu susiformavusių mąstymo stereotipų ar nekritiškai priimamų scientistinių nuostatų, dominuojančių šiuolaikinėje vien į technologinę pažangą orientuotoje Vakarų civilizacijoje. Nuomonė, kad filosofija ir tikėjimas yra nesuderinami ne tik teoriškai, bet ir praktiškai, yra gerokai senesnė, o pačioje filosofijos tradicijoje ji yra grįsta ginčo tarp Atėnų ir Jeruzalės idėja, kuri dažnai svarstoma tiek teologų, tiek egzistencinės filosofijos atstovų tekstuose. Mintį, kad filosofija remiasi ir pasitiki tuo, ką atveria prigimtinis protas, o religinis tikėjimas ir teologiniai svarstymai privalo būti grindžiami visų pirma Apreiškimu (nors, be abejo, ne tik juo), atrandame ir krikščionių mąstytojų darbuose, ypač šv. Tomo Akviniečio veikaluose, bet, kita vertus, krikščionių filosofai niekada netvirtina, kad religinis tikėjimas ir filosofija yra nesuderinami iš prigimties [p. 18].