"Nėra autoriaus, kurio nereikėtų redaguoti"
LTRedaktorius knygos gyvenimui, mano manymu, yra labai svarbus. Skirtingais laikotarpiais viskas buvo ir yra šiek tiek kitaip. Dabar leidėjai neturi didelio būrio darbuotojų, redaktorius samdo. Leidykloje dirbantis redaktorius daugiau ar mažiau susijęs su vienu leidėju, tuomet redaktorius turi užsiimti ir tuo, kas vadinama leidybos vadyba – galvoti, ką leisti, ko neleisti, kaip ta knyga turėtų atrodyti, pažiūrėti, ko vertas tekstas, kokia jo visuma. Jeigu tai novelių ar poezijos rinkinys, ar visus tekstus verta leisti – tai yra kūrinių vertinimas. O toliau – stiliaus ir kalbos priežiūra. Taigi gana daug čiuptuvų turi būti paleista į darbą, kai knyga rengiama spaudai. Daug ką reikia mokėti, daug ką žinoti, ir vadybą išmanyti, ir jausti kūrinių vertes. Kai imiesi kokio nors rašytojo rankraščio, pravartu pasidomėti ankstesniais jo kūriniais: „Nėra autoriaus, kurio nereikėtų redaguoti“ Pokalbis su literatūros kritiku ir ilgamečiu redaktoriumi Valentinu Sventicku. Kalbino Audronė Daugnorienė. kaip jie buvo vertinami, ar kokie recenzentai kokių pastabų yra parašę arba pasiūlymų. Be to, redaktorius turi skaityti, matyti, ką Valstybinė lietuvių kalbos komisija pareiškė ar prigalvojo, kokie pokyčiai skyrybos pasaulyje. Daugelis rašytojų nėra girdėję apie tokį dalyką, kaip pasirenkamosios skyrybos taisyklės. Jeigu rimtai žiūrima į teksto parengimą spaudai, jis darosi komplikuotesnis negu ankstesniais laikais [p. 12].
