Su Juozu Eretu apie filosofiją ir poeziją
LTMūsų dienų filosofijos ir poezijos santykio tyrinėtoją nuolat lydi taiklios ir ryškios visai nesenos praeities pirmtakų idėjos. Susimąstant apie šių dviejų žmogiškosios kūrybos ar netgi, sakytume, dvasinės veiklos sričių panašumą, o gal ir giminingumą, gera prisiminti paprastą, bet anaiptol ne banalų Antano Maceinos pastebėjimą: „Filosofas ir poetas kuria sakydami“, – nuo čia reikia pradėti, o visa kita, kad ir to paties A. Maceinos pabrėžiamas bendras poezijos ir filosofijos turinys – „žmogiškasis būties suvokimas ir pergyvenimas“ išryškėja vėliau. Kaip savotiškas rezonansas šiai A. Maceinos minčiai nuskamba Martino Heideggerio idėja: „Kalba yra būties namai. Jos prieglobstyje gyvena žmogus. Mąstytojai ir poetai yra šio prieglobsčio sargai.“ Itin prasmingas atrodo Hanso Georgo Gadamerio poezijos ir filosofijos palyginimas per tam tikrą tertium comparationis – mokslą: „Filosofas, kitaip nei mokslininkas, jeigu sako ką nors, tai, kaip ir poetas, nenukreipia į kažką, esantį kitoje vietoje, kaip nukreipia pinigas prie savo padengimo banke.“ Čia kaip ir deklaruojamas besąlygiškos poetinio ir filosofinio žodžio vertės principas: poetinis ir filosofinis žodžiai nėra kažkieno atstovai – jie patys yra tai, kam atstovauja; šitaip iškyla filosofinių ir poetinių tekstų vertimo į kitas kalbas problema – arba tiesiog pagrindžiamas jų neišverčiamumas [p. 90].
